Ar žinote?

Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas Sauliui: „Sunku tau spyriotis prieš akstiną!“? (Apaštalų darbų 26:14)

▪ Biblijos laikais žemdirbiai arklą traukiančius gyvulius pavarydavo akstinu. Tai buvo smaili, maždaug dviejų su puse metro ilgio lazda. Ant vieno jos galo būdavo uždėtas smailus metalinis antgalis. Tad jei gyvulys eidavo prieš akstiną, susižeisdavo. Prie kito lazdos galo neretai būdavo pritvirtinta kalto formos geležtė, kuria artojas galėjo nubraukti nuo norago purvą, molį ar žoles.

Akstinus retkarčiais panaudodavo kaip ginklus. Štai izraelitų teisėjas ir karys Šamgaras „jaučių varovo lazda“ užmušė šešis šimtus filistinų (Teisėjų 3:31).

Šventajame Rašte apie akstiną kalbama ir perkeltine prasme. Pavyzdžiui, karalius Saliamonas rašė, kad išmintingo žmogaus žodžiai „tarsi akstinai“ gali paskatinti kitą padaryti teisingą sprendimą (Mokytojo 12:11).

Metaforiškai šį žodį pavartojo ir prikeltasis Jėzus. Krikščionių persekiotojui Sauliui jis patarė liautis „spyriotis prieš akstiną“. Tikriausiai mintyse regime, kaip užsispyręs gyvulys priešinasi šeimininko baksnojimui. Saulius, kaip žinia, pasielgė išmintingai: paklausė Jėzaus patarimo, visiškai pasikeitė ir tapo apaštalu Pauliumi.

Kaip pirmajame amžiuje žydai laiką matuodavo naktį?

▪ Pirmajame mūsų eros amžiuje laiką giedrą dieną žydai nustatydavo pagal saulės laikrodį. O kai saulė pasislėpdavo už debesų arba atslinkdavo sutema, jie naudodavosi klepsidra, arba vandens laikrodžiu. Tokį prietaisą naudojo ne tik žydai, bet ir senovės egiptiečiai, persai, graikai, romėnai.

Žinyne The Jewish Encyclopedia rašoma: „Klepsidra Mišnoje ir Talmude vadinama įvairiai, matyt, dėl to, kad jų būta skirtingų formų ir konstrukcijų, tačiau visais atvejais kalbama apie tą patį; vanduo lėtai, lašas po lašo, varvinamas arba, kaip rodo tiesioginė graikiško žodžio „klepsydra“ reikšmė, yra tarytum vagiamas.“

Koks klepsidros veikimo principas? Vanduo iš vieno indo per mažą skylutę dugne laša į kitą indą. Kiek praėjo laiko, žmogus galėjo sužinoti pasižiūrėjęs į vandens lygį aukščiau arba žemiau stovinčiame inde, mat jie abu paprastai būdavo su skalėmis.

Romėnų kariuomenės stovyklose šie laikrodžiai padėdavo nustatyti nakties sargybos trukmę. Apie sargybos keitimąsi pranešdavo trimito garsas. Kas jį išgirsdavo, žinojo, kad viena iš keturių nakties sargybų prasidėjo arba baigėsi (Morkaus 13:35).