Ar žinote?

Kas buvo tie „iš ciesoriaus šeimynos“, kurie per apaštalą Paulių perdavė krikščioniškus linkėjimus filipiečiams?

▪ Laišką Filipų bendruomenei apaštalas Paulius rašė iš Romos apie 60—61 metus. Ciesorius, kurį jis turėjo omenyje, buvo imperatorius Neronas. Tačiau kas iš Nerono šeimynos galėjo siųsti linkėjimus Filipuose gyvenantiems krikščionims? (Filipiečiams 4:22)

Neteisinga būtų manyti, kad „ciesoriaus šeimyna“ — tai tik artimi imperatoriaus giminaičiai. Čia veikiau turėta omeny visi imperatoriui tarnaujantys žmonės — įskaitant vergus ir išlaisvintuosius — tiek pačioje Romoje, tiek jos provincijose. Taigi „ciesoriaus šeimynai“ galėjo priklausyti tūkstančiai tarnų. Vieniems valdovo rūmuose, dvaruose ir ūkiuose tekdavo dirbti sunkų rankų darbą, kitiems būdavo patikėta vadovauti ar ką nors prižiūrėti, o kai kurie ėjo atsakingas pareigas valdžios struktūrose.

Matyt, Romoje kai kas iš imperatoriaus tarnų tapo krikščionimis. Gal jie girdėjo apaštalą Paulių skelbiant gerąją naujieną ir įtikėjo? Kaip buvo iš tikrųjų, nėra žinoma. Tačiau viena aišku, tiems krikščionims ypač rūpėjo filipiečių bendruomenė. Filipai buvo Romos kolonija, gyvenama daugelio buvusių kareivių ir valstybės tarnautojų, tad, galimas dalykas, kai kas iš tenykščių krikščionių buvo gerai pažįstami su tais, kurių vardu Paulius perdavė linkėjimus.

Kas yra leviratas, arba svainio pareiga, minima Mozės įstatyme?

▪ Nuo seniausių laikų Izraelyje gyvavo paprotys: jei vyras mirdavo nepalikdamas sūnaus, jo brolis turėdavo našlę vesti, kad jai gimtų palikuonis ir mirusiojo šeimos linija nenutrūktų (Pradžios 38:8). Vėliau tas santuokinis paprotys buvo įtrauktas į Mozės įstatymą kaip vienas iš reikalavimų; jis vadinamas svainio pareiga, kitaip leviratu (Pakartoto Įstatymo 25:5, 6). Rūtos knygoje aprašyti Boazo veiksmai rodo, kad, mirusiojo brolių nesant, šią pareigą turėjo atlikti kitas jo giminaitis (Rūtos 1:3, 4; 2:19, 20; 4:1-6).

Kaip galima spręsti iš sadukiejų žodžių, užrašytų Morkaus 12:20-22, levirato buvo laikomasi ir Jėzaus dienomis. Pirmojo amžiaus žydų istorikas Juozapas Flavijus sakė, jog tas paprotys padėjo išsaugoti ne tik šeimos vardą, bet ir nuosavybę, o tai buvo našlės gerovei. Anais laikais žmona savo vyro turto nepaveldėdavo. Tačiau vaikas, gimęs laikantis šio santuokinio papročio, tapdavo jos mirusio vyro nuosavybės paveldėtoju.

Įstatymas leido giminaičiui svainio pareigos atsisakyti, bet nesutikdamas „pratęsti savo brolio giminės“ (Brb) vyras užsitraukdavo gėdą (Pakartoto Įstatymo 25:7-10; Rūtos 4:7, 8).