Ką Biblija sako apie užstatą
Tai koks nors daiktas, pavyzdžiui, žiedas arba drabužis, kurį besiskolinantis duoda skolintojui kaip garantą, jog skolą grąžins. Mozės įstatymo nurodymai dėl užstato gynė neturtingų ir bejėgių izraelitų teises. Jie rodė, kad Dievas žino, kaip sunku vargšams ir našlėms. Žodžiu „užstatas“ verčiami daiktavardžiai, kilę iš hebrajiškų veiksmažodžių chavál ir avát.
Jeigu varguolis užstatu duodavo viršutinį apdarą, skolintojas turėdavo jį grąžinti iki saulės laidos (Išėjimo 22:25, 26 [22:26, 27, Brb]; Pakartoto Įstatymo 24:12, 13). Gali būti, kad tuo apdaru neturtingas žmogus apsiklodavo naktį. Jo neturėdamas greičiausiai šaltų. Nepaisantis šito įstatymo pasirodydavo esąs godus ir beširdis (Jobo 22:6; 24:9, NW). Izraelitams atsimetus nuo Dievo, kai kurie beturčių drabužius ne tik imdavo užstatu, bet ir gulėdavo ant jų per savo stabmeldiškas puotas (Amoso 2:8).
Ezechielio 18:10-13 užstato negrąžinimas paminėtas tarp tokių piktadarysčių kaip plėšikavimas, kraujo praliejimas ir panašiai. Neatgailaujantis nusidėjėlis dėl visų šitų nedorybių nusipelno mirties. Kita vertus, jeigu nedorėlis nusigręžia nuo piktų kelių, taip pat atiduoda užstatą, „tikrai bus gyvas“ (Ezechielio 33:14-16). Be to, Įstatymas draudė imti užstatu rankines girnas arba viršutinę girnapusę, nes paprastai duoną kepdavo kasdien. Tad paimti šiuos grūdams malti būtinus įtaisus tas pats, kaip atimti gyvybę (Pakartoto Įstatymo 24:6).
Įstatymas ypač rūpinosi našlėmis, nes jos neturėjo, kas apgina ir padeda. Paimti našlės drabužį užstatu buvo neleistina (Pakartoto Įstatymo 24:17; palygink Jobo 24:3).
Be to, skolintojas neturėjo teisės įeiti į svetimus namus ir pats pasirinkti užstatą. Jį išnešdavo šeimininkas (Pakartoto Įstatymo 24:10, 11). Tai gynė asmens namų neliečiamumą ir jo savigarbą. Šito nebūtų, jeigu skolintojas galėtų įeiti laisvai, be kvietimo. Taigi Įstatymas reikalavo ne tik atjausti bei dosniai duoti, bet ir gerbti žmogų, jo teises (Pakartoto Įstatymo 15:8).
Vaizdingi pavyzdžiai. Pakartoto Įstatymo 15:6 nurodytas ženklas, kad Dievas izraelitus laimina: jie bus tokie turtingi, jog skolins „už užstatą“ (NW) daugeliui tautų.
Jeigu kas „nieku verčia žodį“ ir negrąžina skolos, neteks užstato; žmogus, kuris nebepaiso Dievo įsakymų, irgi nukentės (Patarlių 13:13, Jr, išnaša).
Hebrajiškuosiuose raštuose ne kartą patariama nelaiduoti už svetimą ir nežadėti padengti jo skolos, jei šis nepajėgtų išsimokėti (Patarlių 11:15; 22:26, 27). Patarlių 20:16 (NW) liepiama iš laidavusiojo už nepažįstamą ‘paimti drabužį’. Tai visiškai priešinga nurodymui atjaučiamai rūpintis nusigyvenėliu, priverstu skolintis. O laiduoti už svetimojo skolą ne tik nevykęs sumanymas, bet kvailystė. Patarlė tarsi sako: „Tenukenčia jis.“ Antroje 16 eilutės dalyje raginama „paimti užstatą“ iš to, kuris susideda su svetima moterimi. Toks ryšys gali nuskurdinti (palygink Patarlių 5:3, Brb; 5:8-10), todėl vyrui galbūt teks už skolas įkeisti viską, ką turi. Iš patarlės akivaizdu, jog šitoks žmogus nenusipelno užuojautos, nes nepaisydamas išmintingo patarimo susidėjo su svetimąja.