Senatvė, bet ne vienatvė

DAUGUMA žmonių sendami praranda sveikatą ir tampa izoliuoti nuo visuomenės. Tačiau tik ne Fernandas Rivorolis, kuris sulaukęs 95-erių mirė Ženevoje (Šveicarija). Šis vyras gyveno vienas: žmona buvo mirusi, o ištekėjusi duktė turėjo savo namus. Nors pats jis beveik niekur neišeidavo, vienišas nesijautė. Dažnai sėdėdavo svetainėje su telefono rageliu rankoje — skambindavo žmonėms ir stengdavosi su jais užmegzti pokalbį dvasinėmis temomis.

Per kupiną įvykių gyvenimą Fernandui teko būti izoliuotam ir tiesiogine prasme. Kodėl? Netrukus po to, kai 1939-aisiais abu su žmona tapo Jehovos liudytojais, Europoje įsiplieskė Antrasis pasaulinis karas. Fernandas ištikimai laikėsi Biblija pagrįsto apsisprendimo niekam nekenkti. Todėl prarado darbą ir net kelis kartus buvo nuteistas kuriam laikui kalėti. Atskirtas nuo žmonos ir dukrelės iš viso kalėjime praleido penkerius su puse metų.

Prisimindamas praeitį Fernandas sakė: „Daugeliui atrodė, kad mečiau pastovų darbą ir palikau šeimą vargti. Žmonės mane niekino ir elgėsi kaip su kokiu nusikaltėliu. Tačiau mąstydamas apie tą sunkų gyvenimo tarpsnį aiškiau už visa kita prisimenu Jehovos paramą ir pagalbą mūsų šeimai. Nuo tų dienų jau praėjo nemažai laiko, bet mano pasitikėjimas Jehova tebėra toks pat tvirtas kaip anuomet.“

Šitoks tikėjimas ir skatino Fernandą telefonu dalytis Šventojo Rašto viltimi su kitais. Tiems, kas į jo skelbiamą žinią atsiliepdavo palankiai, Fernandas nusiųsdavo kokį biblinį leidinį. Vėliau paskambindavo ir pasiteiraudavo, ar leidinys patiko. Kartais kas nors iš tų žmonių parašydavo jam padėkos laišką. Tai Fernandą labai pradžiugindavo.

Galbūt ir ten, kur gyvenate jūs, yra žmogus, kuris, panašiai kaip Fernandas, kartais paskambina. Kodėl gi neišklausius, ką tas žmogus nori pasakyti, kad sužinotumėte, kuo jis tiki? Jehovos liudytojai visada mielai jums paaiškins apie savo įsitikinimus.