Romieji paveldės žemę

„Manau, gamta pasikeis ir atsigaus. [...] Ne rytoj, bet tolimoje ateityje, kai čia bus naujas dangus ir nauja žemė“ (prancūzų aplinkosaugininkas Žanas Mari Peltas).

DAUGELIS besisielojančių dėl niokojamos gamtos bei prastėjančių socialinių sąlygų džiaugtųsi, jei žemė taptų rojumi. Beje, toks troškimas nėra tik kokia dabarties žmonių svajonė. Jau kadaise Biblijoje pažadėta, jog rojus žemėje bus atkurtas. Ne vienas gerai žinome toje knygoje užrašytus Jėzaus žodžius: „romieji [...] paveldės žemę“, „teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 5:5; 6:10). Tačiau mintis apie romiųjų apgyventą rojų žemėje šiandien daug kam svetima. Didžioji dalis žmonių, laikančių save krikščionimis, mano, kad rojus prarastas visiems laikams.

Kodėl, bent jau Katalikų bažnyčioje, atsisakoma tikėti rojumi — tiek dangaus, tiek žemės, aiškina Prancūzijos savaitraštis La Vie: „Mažiausiai devyniolika šimtmečių vyravusi katalikų mokymuose, ši tema neliečiama nei per apeigas, nei per sekmadienio pamokslus, nei teologijos kursuose ar mokantis katekizmo.“ Savaitraštis netgi teigia, jog patį žodį dengia „tanki ‘paslapties ir painiavos’ skraistė“. Kai kurie dvasininkai sąmoningai jo vengia, nes jis „pernelyg siejamas su žemiška laime“.

Sociologui ir religijotyrininkui Frederikui Lenuarui žodis „rojus“ pasidarė „stereotipišku pasakymu“. O istorikas bei kelių knygų apie rojų autorius Žanas Deliumo mano, jog Biblijos pažadai neišsipildys tiesiogine prasme. Jis rašo: „Į klausimą ‘Kas liko iš rojaus?’ krikščionybė kartoja vis tą patį: per mūsų Išganytojo prikėlimą visi vieną dieną susikabinsime rankomis ir mūsų akys išvys džiaugsmą.“

Ar Biblijos pranašystė apie žemės rojų patikima? Kas iš tiesų laukia mūsų planetos? Ar ateitis miglota, ar galime tiksliai žinoti, kas įvyks? Apie tai — kitame straipsnyje.