„Nuo šiol tikiu, kad Dievas yra“

PRAHOJE gyvenanti ukrainietė, vardu Aleksandra, ėjo iš darbo namo. Tramvajaus stotelėje ant žemės ji pastebėjo kažką panašaus į piniginę. Praeiviai netyčia tą daiktą vis paspirdavo. Kai moteris jį pakėlė ir pažiūrėjo vidun, negalėjo patikėti savo akimis: čia buvo visas pluoštas 5000 kronų banknotų! Niekas iš aplink esančių piniginės, regis, neieškojo. Svetimoje šalyje Aleksandra vertėsi sunkiai. Kaip ji pasielgs?

Grįžusi namo moteris parodė radinį dukrai Viktorijai. Jį apžiūrėjusios nerado nei savininko vardo, nei adreso. Tačiau piniginėje gulėjo popierėlis, kuriame buvo prirašyta skaičių: vienoje pusėje — banko sąskaitos numeris, kitoje — dar kažkas. Be to, nurodyta, kaip nusigauti į vieną banką. Dar jiedvi rado lapelį su užrašu „330000 kronų“ (maždaug 8000 eurų). Tiek pinigų ir buvo piniginėje.

Paėmusi telefoną Aleksandra surinko skaičius, kurie, jos manymu, galėjo būti banko telefono numeris. Deja, prisiskambinti nepavyko. Tuomet abi su dukra nuėjo į tą banką ir paaiškino padėtį. Jos pasiteiravo apie sąskaitą, kurios numeris buvo lapelyje. Tačiau tokios sąskaitos banke nerado. Kitą dieną Aleksandra vėl atėjo ir parodė kitus lapelio skaičius. Paaiškėjo, kad tai vienos šio banko klientės sąskaitos numeris. Aleksandra ir Viktorija susisiekė su ta moterimi. Ši pasakė, kiek pinigų yra pametusi. Kai galiausiai visos trys susitiko, moteris karštai joms padėkojo ir paklausė: „Kaip galėčiau atsilyginti?“

Viktorija atsakė: „Mums nereikia jokio atlygio. Juk, norėdamos pasipelnyti, pinigų jums tiesiog negrąžintume.“ Sunkiai parinkdama čekiškus žodžius ji paaiškino: „Juos grąžiname todėl, kad esame Jehovos liudytojos. Pagal Bibliją išlavinta sąžinė mums neleidžia pasilaikyti to, kas mudviem nepriklauso (Hebrajams 13:18). Moteris džiaugsmingai pasakė: „Nuo šiol tikiu, kad Dievas yra.“