Ar žmonės pajėgūs įveikti skurdą?

MILIJONAI žmonių užaugo nepatyrę skurdo — niekada negulė miegoti alkani ar virpėdami nuo šalčio. Vis dėlto daugelis jų užjaučia vargšus ir kiek galėdami stengiasi jiems padėti.

Tačiau skurdas — žiauri tikrovė begalei žmonių, kenčiančių dėl pilietinio karo, potvynių, sausrų ir kitokių nelaimių. Visa tai nuolat patiria Afrikos valstiečiai. Kai kurie priversti palikti namus ir išsikelti į didmiesčius arba gyventi kaip pabėgėliai svetur. Kiti patraukia į miestus suvilioti geresnio gyvenimo pažadų.

Perpildyti miestai — gera terpė plisti skurdui. Čia beveik nėra žemės ko nors užsiauginti maistui, sunku rasti darbo. Daug kas iš nevilties tampa nusikaltėliais. Miestiečiai šaukiasi pagalbos, bet valdžia nepajėgi panaikinti augančio skurdo. Remdamasis 2003-iųjų lapkritį pateikta Jungtinių Tautų ataskaita, Londono laikraštis The Independent rašo: „Pasaulyje vis gausėja alkstančių žmonių <...> Apie 842 milijonai pusbadžiauja, o jų gretas kasmet papildo dar 5 milijonai.“

Jehovos liudytojų filialas Pietų Afrikoje gauna laiškų iš vargstančių šalies gyventojų. Pavyzdžiui, vienas vyras iš Blumfonteino parašė: „Esu bedarbis. Skurdas verčia mane vogti. Jei to nedarau, kiauras dienas alkstame, jau nekalbant apie geliantį šaltį. Čia neįmanoma gauti jokio darbo. Daugelis bastosi gatvėmis ieškodami kuo užsiimti ir ką pavalgyti. Kiti rausiasi po šiukšlių dėžes, tikėdamiesi rasti kokio maisto. Kai kas baigia gyvenimą savižudybe. Daugybę tokių kaip aš slegia depresija ir neviltis. Ateitis nežada nieko gero. Argi Dievas, davęs mums poreikį valgyti ir apsirengti, to nemato?“

Šį vyrą galime paguosti, kad atsakymas į jo klausimą yra Dievo Žodyje, Biblijoje. Apie tai — kitas straipsnis.