Skaitytojų klausimai

Daug kur įprasta, kad jaunavedžiai gauna dovanų. Kokius Šventojo Rašto principus reikia turėti omenyje, jeigu ketiname duoti arba patys gauname tokias dovanas?

Elgiamės pagal Raštą, jeigu dovanas duodame iš tinkamų paskatų ir deramomis progomis. Šiuo atžvilgiu Raštas skatina tikruosius krikščionis sekti savo dosniu Aprūpintoju Jehova. (Jokūbo 1:17) Apaštalas Paulius rašė bendratikiams: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui.“ Taigi krikščionys raginami būti dosnūs. (Hebrajams 13:16; Luko 6:38)

Kai kuriose šalyse įprasta sudaryti dovanų sąrašą. Būsimieji sutuoktiniai užsiregistruoja kurioje nors parduotuvėje ir, peržiūrėję prekes, sudaro sąrašą, kokius daiktus norėtų gauti dovanų. Porõs giminaičiams bei draugams pasiūloma išsirinkti dovaną iš sąrašo ir pirkti toje parduotuvėje. Toks būdas gali būti praktiškas: tada pakviestiesiems nereikia valandų valandas ieškoti dovanos, o pora išvengia nepatogios padėties, kai tenka grąžinti nepageidaujamą daiktą į parduotuvę.

Tose šalyse, kur sudaryti dovanų sąrašą įprasta, pora pati nusprendžia, ar tai darys. Tačiau visiems krikščionims svarbu vengti bet kokių veiksmų, kuriais būtų pažeisti Biblijos principai. Pavyzdžiui, kas būtų, jeigu į dovanų sąrašą pora įtrauktų labai brangius daiktus? Tokiu atveju kai kurie negalėtų jų įpirkti arba jaustųsi turį atsisakyti kvietimo į vestuves, kad netektų raudonuoti dėl pigesnės dovanos. Viena krikščionė rašė: „Tai darosi našta. Visada stengiausi būti dosni, tačiau paskutiniu metu man tai nebeteikia tiek džiaugsmo.“ Argi nebūtų liūdna, jeigu vestuvės sukeltų tokį nusivylimą?

Be abejo, pakviestųjų nedera versti manyti, jog dovaną reikia pirkti tik tam tikroje parduotuvėje arba už tam tikrą kainą. Jėzus Kristus juk pasakė, kad Dievui vertingiausia yra širdies nuostata, o ne dovanos piniginė vertė. (Luko 21:1-4) O apie stokojančiųjų šalpą apaštalas Paulius rašė: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.“ (2 Korintiečiams 9:7)

Biblijos požiūriu, nieko bloga nurodyti, kas dovanojo daiktą, pavyzdžiui, pridėtame atviruke. Tačiau kai kur įprasta pagarsinti dovanotojų vardus vestuvininkams. Toks paprotys gali sukelti keblumų. Galbūt dovanotojai norėtų likti nežinomi, kad neatkreiptų dėmesio į save. Taip jie pritaiko principą iš Mato 6:3, kur Jėzus pasakė: „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė.“ Kitiems atrodo, jog dovanos teikimas — tik davėjo ir gavėjo reikalas. Be to, pagarsinus dovanotojo vardą, gali kilti pagunda lyginti dovanas, o tai sukeltų ‘tarpusavio varžybas’. (Galatams 5:26, NW) Krikščionys tikrai nenorėtų, kad viešai pagarsinti dovanotojai pasijustų nepatogiai ar susigėstų. (1 Petro 3:8)

Be abejo, jei laikomės Dievo Žodžio principų, duoti dovanas visada bus malonu. (Apaštalų darbų 20:35)