Kaip sūnus padėjo tėvui

DŽEIMSAS iš Anglijos, kuriam šiek tiek per 30, kenčia nuo sunkios proto negalios ir lengvo autizmo. Vis dėlto daug metų jis lankė Jehovos liudytojų sueigas kartu su mama ir sese. Deja, jo tėvas niekada rimtai nesidomėjo jų įsitikinimais. Vieną vakarą sueigoje buvo parodyta, kaip pakviesti pažįstamą asmenį į Kristaus mirties Minėjimą. Grįžęs Džeimsas skubiai nuėjo į savo kambarį. Susirūpinusi motina nusekė paskui ir pamatė jį karštligiškai vartant senus žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Išrinkęs vieną su kvietimo į Minėjimą nuotrauka paskutiniame puslapyje jis nuskubėjo pas tėvą. Pirmiau parodė į nuotrauką, tada į tėvą ir ištarė: „Tu!“ Supratę, kad Džeimsas kviečia tėtį į Minėjimą, abu tėvai nustebę susižvalgė. Tėtis pasakė, kad galbūt dalyvaus.

Minėjimo vakarą Džeimsas iš tėvo drabužių spintos ištraukė kelnes, nunešė jas tėvui ir gestu parodė apsivilkti. Tėvas atsakė, kad į sueigą neis. Taigi Džeimsas su mama iškeliavo į Karalystės salę vieni.

Vis dėlto vėliau, kai mama norėdavo padėti Džeimsui išsiruošti į susirinkimo sueigą, jis priešindavosi ir mieliau likdavo namie su tėvu. Kartą sekmadienio rytą motinos kviečiamas rengtis į sueigą Džeimsas vėl nepakluso. Tada tėvas, didžiai mamos nuostabai, atsisuko į sūnų ir pasakė: „Džeimsai, jeigu aš šiandien eisiu į sueigą, ar eisi kartu?“ Džeimso veidas nušvito. Apkabinęs tėvą jis sušuko: „Taip!“ ir visi trys išėjo į Karalystės salę.

Nuo tos dienos Džeimso tėtis pradėjo lankyti kiekvieną sekmadienio sueigą ir netrukus pareiškė, kad norėdamas įgyti žinių lankys ir kitas sueigas. (Hebrajams 10:24, 25) Taip jis ir padarė, o po dviejų mėnesių pradėjo studijuoti Bibliją. Jis sparčiai žengė pirmyn, ėmėsi būtinų pokyčių ir greit įsitraukė į Karalystės skelbimo darbą. Po metų nuo Biblijos studijų pradžios jis paaukojo savo gyvenimą Jehovai ir parodė tai krikštu vandenyje. Šiandien savo susirinkime jis yra tarnybinis padėjėjas. Dabar visa šeima vieningai tarnauja Jehovai.