Kada išmintinga pabėgti

ŠIANDIENINIAME pasaulyje mėgstama rodyti nutrūktgalvišką drąsą ir priešiškumą ar pasiduoti pagundoms. Tas, kuris vengia tokių situacijų, laikomas nevykėliu ar bailiu. Būna, iš jo net šaipomasi.

Tačiau Biblijoje atvirai kalbama, kad kartais bėgti išmintinga ir drąsu. Tai patvirtino Jėzus Kristus. Prieš išsiųsdamas mokinius į tarnybą jis jiems pasakė: „Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą.“ (Mato 10:23) Taip, Jėzaus mokiniai turėjo gelbėtis nuo persekiotojų. Jiems nereikėjo kovoti religinio karo bandant atversti kitus jėga. Jie nešė taikos žinią. (Mato 10:11-14; Apaštalų darbų 10:34-37) Krikščionims nederėjo užsidegti pykčiu, jie turėjo bėgti, tolintis nuo to, kas galėjo jį sukelti. Taip jie išlaikydavo švarią sąžinę ir brangius santykius su Jehova. (2 Korintiečiams 4:1, 2)

Priešingas pavyzdys aprašytas Patarlių knygoje. Ten pasakojama apie jaunuolį, kuris, užuot bėgęs nuo pagundos, sekė paskui palaidūnę moterį „kaip veršis, vedamas skersti“. Kuo viskas baigėsi? Nelaime, nes pasidavęs vilionėms jaunuolis prarado gyvybę. (Patarlių 7:5-8, 21-23)

Kaip tuomet, jei būtum gundomas pasielgti amoraliai ar kiltų kitoks galimas pavojus? Remiantis Dievo Žodžiu, geriausia išeitis būtų bėgti, tuoj pat palikti pavojingą vietą. (Patarlių 4:14, 15; 1 Korintiečiams 6:18; 2 Timotiejui 2:22)