Buvome kaip vilkės, o dabar tapome tarsi avys!

Vaikystėje mudvi su Sakina buvome kaimynės. Ji — aukšta, tvirta, o aš — maža, laiba. Dažnai kivirčydavomės, o sykį smarkiai susipešėme. Nuo tada nebesikalbėdavome, net nesisveikindavome. Galop abi persikėlėme kitur ir taip išsiskyrėme.

1994 metais pradėjau studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir ėmiau pamažėl keistis. Po ketverių metų nustebau netikėtai susidūrusi su Sakina Bužumbūros (Burundis) specialiojoje vienadienėje asamblėjoje. Apsidžiaugiau, kad ji čia, bet pasisveikinome šaltokai. Tą pačią dieną negalėjau patikėti akimis pamačiusi ją tarp krikšto kandidatų! Ji irgi buvo visiškai kita, nebe ana peštukė, su kuria taip dažnai vaidijausi. Kaip puiku buvo matyti Sakiną krikštijantis ir tuo parodant, jog ji pasiaukojo Dievui!

Kai ji išlipo iš vandens, pribėgau, apkabinau ir sukuždėjau į ausį: „Ar atsimeni, kaip pykdavomės?“ „Taip, — atsakė Sakina, — bet tai jau praeitis. Dabar aš naujas žmogus.“

Abidvi esame laimingos suradusios žmones vienijančią Biblijos tiesą. Jos skatinamos, mes, vilkiško būdo vaidininkės, pasidarėme romios tarsi avys ir priklausome Didžiojo Ganytojo, Jehovos Dievo, kaimenei. Biblijos tiesa tikrai padeda žmogui pasikeisti į gera.