„Ar Dievas iš tikrųjų pasmerkia žmones degti pragare?“
„Ar jūs studijuojate teologiją?“
Šis klausimas nustebino Joelį ir Karlą. Tie du jauni vyrai, savanoriškai tarnaujantys Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Brukline, apžiūrinėjo knygas šalia esančiame knygyne. Kol Joelis domėjosi Biblijos rodyklėmis, Karlas pasakojo jam apie vieną pokalbį skelbimo tarnyboje. Vienas netoli stoviniavęs vyriškis, atsitiktinai nugirdęs dalį šio pokalbio, priėjo prie jų.
Tačiau tam vyrui rūpėjo daugiau, negu tik pasiteirauti, ar šie du jaunuoliai studijuoja teologiją. Jis paaiškino: „Esu žydas ir kai kurie mano draugai, krikščionys, sako, jog už tai, kad žydai atmetė Jėzų, aš degsiąs pragare. Tai man kelia didelį nerimą. Tokia mylinčio Dievo bausmė neatrodo teisinga. Ar Dievas iš tikrųjų pasmerkia žmones degti pragare?“
Joelis su Karlu paaiškino tam nuoširdžiam žmogui, jog jie yra uolūs Biblijos tyrinėtojai. Jie parodė jam iš Šventojo Rašto, kad mirusieji yra be sąmonės ir paprasčiausiai miega mirties miegu laukdami prikėlimo. Vadinasi, jie nepatiria nei kankinančios pragaro ugnies, nei kokių kitų kančių (Psalmyno 146:3, 4; Mokytojo 9:5, 10; Danieliaus 12:13; Jono 11:11-14, 23-26). Po 45 minučių pokalbio vyras Joeliui ir Karlui davė savo adresą ir paprašė daugiau informacijos tuo klausimu.
Jei pragaras būtų kankinimo ugnimi vieta, ar kas nors prašytųsi ten siunčiamas? Tačiau patriarchas Jobas, norėdamas išsigelbėti iš savo sunkios padėties, prašė: „O kad Tu mane pragare paslėptumei apdengęs tol, kol Tavo kerštas praeis ir man nustatytumei laiką ir tada manęs atsimintumei!“ (Jobo 14:13, Vl) Aišku, Jobas nemanė pragarą esant kankinimo vieta. Veikiau jis ten ieškojo apsaugos. Mirtis yra būsena, kai žmogus nebeegzistuoja, o Biblijoje pragaras reiškia bendrą žmonijos kapą.
Jei norėtumėte gauti daugiau informacijos apie tai, kas atsitinka žmogui po mirties ir kokią viltį galime turėti, nuoširdžiai skatiname priimti toliau pateiktą pasiūlymą.