Ar esi apdairus?

NORĖDAMAS paskirti Izraeliui teisėjus, Mozė stengėsi surasti „išmintingų, sumanių [„apdairių“, NW] bei patyrusių vyrų“ (Pakartoto Įstatymo 1:13). Jis žiūrėjo ne vien į patirtį, įgyjamą per laiką. Svarbus reikalavimas kandidatui buvo išmintis bei apdairumas.

Žmogus parodo savo apdairumą tinkama kalba bei elgesiu. Remiantis vieno žodyno apibūdinimu, apdairusis „sugeba taktiškai patylėti“. Jis supranta, kada „laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Mokytojo 3:7). Dažnai verta patylėti, nes Biblijoje sakoma: „Žodžių gausumas nebūna be nuodėmės, kas tyli, tas išmintingas“ (Patarlių 10:19, Brb).

Krikščionys turi apdairiai elgtis vienas su kitu. Tas, kuris daugiausia bei įtikinamiausiai kalba, ne visada yra pats įtakingiausias ar reikalingiausias asmuo. Mozė irgi buvo „galingas žodžiais“, tačiau negalėjo deramai vadovauti Izraeliui, kol neišsiugdė kantrybės, romumo, savitvardos (Apaštalų darbų 7:22). Todėl vyrai, kuriems patikėta vadovauti kitiems, turi ypač stengtis būti kuklūs, nuolaidžios dvasios (Patarlių 11:2).

Tie, kuriems Jėzus Kristus patikėjo „visus savo turtus“, vadinami ‛ištikimais ir apdairiais’ (Mato 24:45-47, NW). Jie nepraranda kuklumo ir neaplenkia Jehovos savo norų vejami, tačiau ir neatsilieka, kai Dievas aiškiai rodo kryptį. Šie žmonės žino, kada metas kalbėti, o kada tyliai laukti tolesnio paaiškinimo. Visiems krikščionims derėtų ne tik sekti jų tikėjimo pavyzdžiu, bet ir būti tokiems pat apdairiems kaip vergo klasė (Hebrajams 13:7).