Jie sutelkė drąsą

NE VISADA lengva sutelkti drąsą, norint liudyti. Apaštalas Paulius pasakė, jog kartą jam reikėjo „didelio įsitempimo“ (1 Tesalonikiečiams 2:2, išnaša, Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas). Ar verta ‛įtempti’ jėgas norint skelbti? Įspūdingų išgyvenimų gal ir nepatirsime, tačiau Dievo tautos nariai dažnai džiaugiasi sutelkę drąsą. Štai keletas pavyzdžių.

Viena aštuonmetė mergaitė, vardu Tara, įdėmiai klausėsi, kaip jos mokytoja aiškino klasei, jog per Antrąjį pasaulinį karą koncentracijos stovyklose kaliniai žydai turėjo nešioti atpažinimo ženklą — geltoną Dovydo žvaigždę. Tara mąstė, ar reikėtų jai kalbėti. „Meldžiausi neužsimerkusi“, — prisimena ji. Paskui ji pakėlė ranką ir pasakė, kad Jehovos Liudytojai taip pat kalėjo tose stovyklose ir kad turėjo nešioti violetinius trikampius. Mokytojai buvo įdomu, ji padėkojo. Po šio komentaro Tara galėjo daugiau pasikalbėti su mokytoja, ir ji vėliau net parodė visai klasei vaizdajuostę Jehovos Liudytojai atlaiko nacių puolimą.

Gvinėjoje (Vakarų Afrika) jauna nekrikštyta skelbėja, vardu Iren, norėjo pažangiau skelbti. Misionierė, studijavusi su ja Bibliją, paskatino ją bandyti platinti Sargybos bokštą ir Atsibuskite! bendramoksliams. Iren nesiryžo, nes jos klasės draugai nebuvo palankūs. Vis dėlto, paraginta misionierės, ji nusprendė prieiti prie moksleivės, kuri, jos manymu, buvo pati priešiškiausia. Iren nuostabai, ši reagavo palankiai ir mielai paėmė žurnalų. Jų neatsisakė ir kiti moksleiviai. Iren tą mėnesį išplatino daugiau žurnalų negu per visus ankstesnius penkis mėnesius.

Trinidade vienas vyresnysis vis nesiryžo prieiti prie mokyklos direktorės parodyti jai, koks vertingas Atsibuskite! žurnalas. Vis dėlto kartą sukaupė drąsą. Jis sako: „Įžengdamas į aptvertą teritoriją pasimeldžiau. Negalėjau patikėti, kad direktorė tokia maloni.“ Ji paėmė Atsibuskite! tema „Ko gali ­tikėtis šiuolaikinis jaunimas?“ ir net pažadėjo pasinaudoti juo mokydama klasę. Nuo tol ji jau paėmė 40 žurnalų įvairiomis temomis.

Paauglystėje Vanui visada buvo sunku skelbti. „Aš nervindavausi, delnai imdavo prakaituoti, kalbėdavau greitai ir negalėdavau sustoti.“ Tačiau jis tapo visalaikiu tarnu. Vis dėlto ne visada jam užtekdavo drąsos kalbėti. Kartą, visą dieną nesėkmingai ieškojęs darbo, jis važiavo namo požeminiu traukiniu ir norėjo kam nors paliudyti, kad „bent kas gera išeitų iš blogos dienos“, bet varžėsi šalia sėdinčio solidaus verslininko. Galiausiai įsidrąsinęs užkalbino jo kaimyną, pagyvenusį vyrą. Užsimezgė ilgas pokalbis. „Jūsų klausimai labai rimti, nors esate gana jaunas, — įsiterpė verslininkas. — Ar jūs teologas?“ „Ne, aš esu Jehovos Liudytojas“, — atsakė Vanas. „A! — nusišypsojo vyras. — Dabar su­prantu.“

Visi šie Liudytojai — ir daugybė kitų — laimingi, kad surado drąsos skelbti. Ar tu paseksi jų pavyzdžiu?

[Iliustracija 25 puslapyje]

Tara

[Iliustracija 25 puslapyje]

Vanas