Ar tu myli gyvenimą?
„LEISKITE man matyti šviesą.“ Tai italų poeto Džakomo Leopardžio žodžiai. To prieš pat savo mirtį jis prašė visų, atėjusių jo aplankyti. Šie žodžiai rodo nenumaldomą žmogaus troškimą gyventi, nes šviesa — tai gyvybė.
Noras gyventi — vertingas impulsas, skatinantis daugumą žmonių vengti pavojų ir visomis jėgomis kabintis į gyvenimą. Tuo žmogus ne ką tesiskiria nuo gyvūnų: šie irgi turi stiprų išlikimo instinktą.
Tačiau koks gyvenimas iš tikrųjų vertingas ir brangintinas? Tikrasis gyvenimas nėra vien fiziologinė būtis — kvėpavimas ir judėjimas. Pasitenkinimo nepatiriama ir tada, kai vadovaujamasi požiūriu „imk iš gyvenimo viską, ką gali“. Epikūrininkų filosofija „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ dažniausiai nesuteikia žmonėms laimės (1 Korintiečiams 15:32). Nors žmogus tikrai turi svarbių materialinių poreikių, jam rūpi ir kultūriniai bei socialiniai dalykai, jau nekalbant apie dvasinius poreikius, susijusius su tikėjimu Aukščiausiąja Būtybe. Gaila, kad daugelyje pasaulio vietų socialinės bei aplinkos sąlygos apgailėtinos, todėl šimtai milijonų, o gal net milijardai žmonių vos suduria galą su galu. Tie, kuriems labiausiai rūpi fiziniai poreikiai — valgis, gėrimas, turtas ar seksualiniai malonumai, — tenkina tik savo kūną ir mažai tepatiria džiaugsmo. Žmogaus intelektui bei jausmams patenkinti tikrai yra prasmingesnių priemonių, tačiau tokie žmonės jomis nepasinaudoja. Be to, žmonių, siekiančių tik savo egoistinių tikslų, gyvenimas nevisavertis; nepaisydami kitų interesų, jie netgi daro žalą visuomenei.
Tai patvirtina vienas teisėjas, tiriantis nepilnamečių nusikaltėlių bylas. Jis sako, jog „vertybių žlugimas, blogo elgesio asmenų garbinimas ir galimybė lengvai praturtėti“ paprastai „skatina perdėtą konkurencijos dvasią“. Taip ugdomi blogi įpročiai, žalingi visuomenei ir pražūtingi jaunuoliams, ypač tiems, kurie vartoja narkotikus.
Gyvenimas siūlo daug malonumų: atostogas žavingose vietose, įdomias knygas ar mokslinius tyrinėjimus, puikią draugiją, nuostabią muziką. Yra ir kitų veiklos sričių, teikiančių daugiau ar mažiau pasitenkinimo. Tvirtai tikintys Dievą, ir ypač Biblijos Dievą, Jehovą, turi daugiau priežasčių mylėti gyvenimą. Tikrasis tikėjimas yra jėgos bei ramybės šaltinis ir padeda žmonėms išgyventi sunkiais laikais. Tikrojo Dievo garbintojai gali nedvejodami sakyti: „Viešpats mano gelbėtojas — aš nebijosiu!“ (Žydams 13:6) Žmonės, suvokiantys Dievo meilę, jaučiasi jo mylimi. Jie atsako į jo meilę ir patiria daug džiaugsmo (1 Jono 4:7, 8, 16). Jie veiklūs ir nesavanaudiškai rūpinasi kitais, o tai teikia pasitenkinimą. Jėzus taip ir pasakė: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbai 20:35).
Liūdna, bet yra ir kita gyvenimo pusė. Nesibaigiančios kančios, neteisybė, skurdas, ligos ir mirtis — tai tik keletas opių problemų, darančių gyvenimą nepakenčiamą. Turtingas, galingas ir išmintingas senovės Izraelio tautos karalius Saliamonas turėjo viską, kas teikia žmogui laimės. Tačiau vienas dalykas jam kėlė nerimą: jis suvokė, kad po mirties „savo triūso vaisius“, kuriuos sukūrė „išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių“, turės palikti kitam (Ekleziasto 2:17-21).
Daugelis, kaip ir Saliamonas, supranta, koks trumpas gyvenimas ir kaip greit jis praeina. Rašte sakoma, jog Dievas ‛įdėjo amžinybę į mūsų protą’ (Ekleziasto 3:11, Byington). Tas amžinybės pojūtis skatina žmogų apmąstyti gyvenimo trukmę. Ilgai nerandant patenkinamo atsakymo, kur tikroji gyvenimo prasmė ir kodėl mirštame, daugelį apima pesimizmo bei tuštumos jausmas. Tai apkartina gyvenimą.
Ar galima tikėtis atsakymų į tuos skaudžius klausimus? Ar bus kada nors tokios sąlygos, kad gyventume maloniau ir ilgiau?