Meilė „tikėjimo namiškiams“

TIKRUOSIUS krikščionis vienija saitai, panašūs į šeimyninius. Išties nuo pirmojo m. e. amžiaus jie vadina vienas kitą „broliu“ arba „seserimi“ (Morkaus 3:31-35; Filemonui 1, 2). Tai ne tik žodžiai: jie nurodo, ką Dievo garbintojai jaučia vienas kitam. (Palygink 1 Jono 4:7, 8.) Jėzus pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35).

Tokia meilė buvo matoma Čilėje, kai 1997 metų liepą po ilgos sausros prasidėjo liūtys ir potvyniai. Netikėtai daugeliui žmonių prireikė maisto, drabužių ir kitko. Nelaimės metu Jehovos Liudytojai stengiasi laikytis Pauliaus patarimo galatams: „Tad kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Galatams 6:10).

Todėl Jehovos Liudytojai skubiai organizavo paramą. Jie rinko, rūšiavo, pakavo ir siuntė į nelaimės vietą maistą, drabužius bei kita. Vaikai aukojo net žaislus! Viena sesuo nustebo pamačiusi Karalystės salę, pilną aukų nukentėjusiems. „Stovėjau apstulbusi ir nežinojau, juoktis ar verkti, — pasakoja ji. — Buvo visko, ko mums reikėjo.“

Paskui netikėtai viename nuo potvynio nukentėjusiame rajone įvyko žemės drebėjimas. Daugelis namų buvo sugriauta. Teko įkurti daugiau pagalbos komitetų. Į paramą atskubėjo ir Regiono statybos komitetai, paprastai besirūpinantys patalpų, skirtų Jehovos Liudytojų sueigoms, statyba. Kas buvo nuveikta? Broliai suprojektavo ir dovanai pastatė kuklius namus tiems, kurie jų neteko. Nors namai buvo paprasti, bet labai skyrėsi nuo tų, kuriuos skolon pastatė valdžios siųsti žmonės, — be grindų, be langų ir nenudažytus.

Kai kurie broliai atkeliavo padėti iš labai toli. Regiono statybos komiteto pirmininkas, sėdėdamas invalido vežimėlyje, per dvi dienas apžiūrėjo rajoną. Uoliai darbavosi vienas aklas brolis: nešiojo rąstus dailidei, pjausčiusiam juos į reikiamo dydžio gabalus. Kurčias brolis rinko juos ir nešiojo statybininkams.

Daugelį žmonių sujaudino mūsų brolių parama. Viename mieste policininkai pastatė savo mašiną netoli remontuojamo sesers namo. Jiems pasidarė įdomu. Vienas jų pasiteiravo: „Kas yra tie smagūs darbininkai ir kiek jiems moka?“ Brolis paaiškino, jog jie visi savanoriai. Vienas policininkas pasakė kas mėnesį mokąs dešimtinę savo bažnyčiai, tačiau pastorius net neaplankė jo po žemės drebėjimo! Kitą dieną seseriai paskambino policijos pareigūnas, irgi stebėjęs mūsų dirbančius brolius. Pareigūnui tiek patiko pakili darbininkų nuotaika, jog buvo benorįs prisidėti!

Išties Čilės savanorių parama džiugino juos pačius ir buvo puikus liudijimas stebėtojams.