Karalystės skelbėjai praneša

„Dievui viskas galima“

ŠIŲ žodžių iš Mato 19:26 teisingumu įsitikino viena jauna venesuelietė. Išmokusi visiškai pasitikėti Jehova, ji pajėgė įveikti didelius sunkumus. Štai jos pasakojimas.

„Turėjau labai gerą mylinčią senelę. Deja, ji mirė, kai buvau tik 16 metų. Jos mirtis man buvo didelis smūgis. Pasidariau apatiška, nenorėdavau net išeiti į kiemą. Gyvenau beveik kaip atsiskyrėlė.

Nelankiau mokyklos, neturėjau jokio darbo. Vien tūnojau savo kambaryje. Mane, vienišą ir be draugų, vargino stipri depresija. Jaučiausi niekam tikusi ir norėjau mirti, kad tik viskas baigtųsi. Vis galvojau: ‛Kam aš gyvenu?’

Mama iš jaunos Liudytojos Gizelos gaudavo žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Sykį mama pamatė Gizelą, einančią pro mūsų namus, ir paklausė, ar ji negalėtų padėti man. Gizela sutiko, bet aš nenorėjau jos matyti. Tai neatbaidė Gizelos. Ji parašė man laišką ir pasakė, kad nori draugauti su manimi ir kad vienas už ją svarbesnis asmuo taip pat nori būti mano draugu. Ji paminėjo, jog tas asmuo yra Jehova Dievas.

Mane sujaudino tas laiškas ir aš atsakiau. Mudvi susirašinėjome tris mėnesius. Tik po ilgų Gizelos raginimų pagaliau išdrįsau su ja susitikti. Jau per pirmąjį susitikimą Gizela ėmė studijuoti su manimi Bibliją pagal knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. Po studijos ji pakvietė mane Karalystės salėn į sueigą. Aš sutrikau. Ketverius metus nebuvau iškėlusi kojos iš namų ir mane baugino net mintis pasirodyti gatvėje.

Gizela buvo labai kantri su manimi. Ji ramino mane ir sakė, kad nėra ko baimintis, nes ji eis kartu su manimi į sueigą. Galop aš sutikau. Kai įžengėme Karalystės salėn, mane apėmė virpulys ir išpylė prakaitas. Net negalėjau sveikintis su žmonėmis. Tačiau aš sutikau lankyti sueigas ir Gizela nepraleisdavo nė savaitės nepakvietusi manęs eiti drauge.

Kad įveikčiau savo nervingumą, Gizela atsivesdavo mane į sueigas labai anksti. Mudvi stovėdavome prie durų ir sveikindavomės su kiekvienu atėjusiu. Taip aš matydavau vieną du žmones, o ne visą būrį iš karto. Kai jausdavau nebegalinti stovėti ilgiau, Gizela cituodavo man žodžius iš Mato 19:26: ‛Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima.’

Nors buvo nelengva, bet aš sugebėjau apsilankyti net ir didesniame žmonių sambūryje — rajono asamblėjoje. Tai buvo milžiniškas žingsnis! 1995-ųjų rugsėjį sukaupusi drąsą pasiprašiau vyresniųjų į tarnybą nuo durų prie durų. Po šešių mėnesių, 1996-ųjų balandį, aš pasikrikštijau vandenyje parodydama atsidavimą Jehovai.

Kai neseniai kažkas paklausė, kaip man užteko drąsos tokiam žingsniui, aš atsakiau: ‛Troškimas įtikti Jehovai nugali mano baimę.’ Nors ir dabar kartais mane apima depresija, džiaugsmui nėra ribų, nes tarnauju reguliariąja pioniere. Gizelos seniau pasakyti žodžiai buvo teisingi. Dabar turiu tokį Draugą, kuris rūpinasi manimi ir ‛stiprina mane’“ (Filipiečiams 4:13).

[Iliustracijos 8 puslapyje]

„Troškimas įtikti Jehovai nugali mano baimę“