Ar tavo kalba žeidžia, ar gydo?

ŠIAIS sunkiais laikais vargu ar stebėtina, kad daugelio „širdis sutrinta“ ir „dvasia sulaužyta“ (Psalmių 33:19). Taigi, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, nuolat reikia ‛padrąsinti liūdinčiuosius’ bei ‛palaikyti silpnuosius’ (1 Tesalonikiečiams 5:14). Bet kaip tada, jeigu kitas žmogus mus užgauna arba padaro kažką labai blogo. Tokiu atveju galbūt pasijuntame teisūs griežtai nubausdami tą asmenį. Tačiau dera būti atsargiems. Net teisingas patarimas gali pakenkti, jei jis pasakytas griežtu tonu. Patarlių 12:18 (Brb red.) nurodoma: „Yra tokių, kurių žodžiai lyg kardo dūriai.“

Todėl kai ketiname patarti arba išsiaiškinti nesusipratimą, gyvybiškai svarbu prisiminti antrąją dalį iš Patarlių 12:18 (Brb red.): „Išmintingojo liežuvis gydo.“ Visada apsvarstyk: ‛Jei man reikėtų patarimo, kaip aš norėčiau, kad jis būtų duodamas?’ Daugelis mūsų mieliau atsiliepiame į padrąsinimą negu į kritiką. Taigi nešykštėk pagyrimų. Dažnai tai paskatina nusikaltusįjį pasitaisyti ir tikriausiai jis bus dėkingas už kieno nors pasiūlytą pagalbą.

Kaip gyvybiškai svarbu visada švelnumu sutramdyti savo žodžius! Gydantys žodžiai palies klausančiojo jausmus kaip psalmininko, kuris rašė: „Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegu bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai“ (Psalmių 141:5, Brb red.).