Sunkūs laikai pagyvenusiesiems

MOČIUTĖ ONIAN, kuriai 68 metai, gyvena viename dideliame Vakarų Afrikos šalies mieste. Būdama jaunesnė, ji įsivaizdavo, kad senatvėje ramiai ilsėsis, apsupta savo vaikų ir vaikaičių. Tačiau ji leidžia savo dienas pardavinėdama šaltą geriamą vandenį, kepinant tropikų saulei. Tos menkos pajamos padeda jai išgyventi. Du jos sūnūs gyvena toli kitoje šalyje. Jau ilgą laiką ji negauna iš jų nė cento.

Praeityje pagyvenusieji Afrikoje buvo didžiai gerbiami. Juos vertino už jų patirtį bei žinias ir už išmintį bei įžvalgumą, dažnai įgyjamą tik metams bėgant. Jie padėdavo auklėti vaikaičius. Jaunesnieji siekdavo jų pamokymo ir pritarimo. Žmonės gyveno pagal Biblijos patarimą: „Atsistok prieš žilą galvą ir gerbk senio [arba senelės] asmenį“ (Kunigų 19:32).

Laikai pasikeitė. Dėl skurdo, infliacijos, nedarbo ir masiško žmonių kėlimosi į miestus daugelis pagyvenusiųjų turi verstis patys. Rūpinimosi pagyvenusiaisiais organizacijos Kenijoje direktorius Kamilas Verė sako: „Paprotys išlaikyti pagyvenusius žmones bei rūpintis jais vis labiau nyksta.“

Žinoma, šeimos ryšiai silpnėja ne vien Afrikos šalyse. Apie Japoniją laikraštyje Guardian Weekly pranešama: „Vaikų aukojimasis tėvams, iš konfucianizmo paveldėtas japoniškosios vertybių sistemos pagrindas, vykstant urbanizacijai ir silpnėjant šeimos ryšiams išnyko: dabar 85 procentai japonų miršta ligoninėse ar senelių prieglaudose.“

Kokia bebūtų padėtis, norintys tikrai įtikti Dievui stengiasi gerbti savo tėvus. Jie klauso Biblijos patarimo: „Gerbk savo tėvą ir motiną, ... kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Efeziečiams 6:2, 3). Nors gerbti pagyvenusius tėvus ir rūpintis jais ne visada lengva, tai gali teikti gausių palaimų.