Jie atsilaikė nacių persekiojami

BEBAIMIS Jehovos Liudytojų principingumas nacių valdomoje Vokietijoje buvo ryški priešingybė krikščioniškojo pasaulio bažnyčių pozicijai. Tai yra pažymėta istorijos profesoriaus Džono Vaiso knygoje Ideology of Death. Jis rašo:

„1934 m. evangelikų bažnyčia atkakliai tvirtino, kad naciai turi būti ‛maloniai sutikti liuteronų’, ir dėkojo ‛Viešpačiui Dievui’ už tai, kad jis davė vokiečiams ‛dievobaimingą ir patikimą vyriausiąjį valdovą’. ... Protestantų vyskupas rašė savo dvasininkams: ‛[Hitleris] yra mums atsiųstas Dievo.’“ Vaisas tęsia: „Vokietijos metodistų bažnyčia... sutiko su vyskupu Dibelijumi, kad Hitleris išgelbėjo Vokietiją nuo bolševikų revoliucijos grėsmės, atnešdamas taiką ir stabilumą... Mormonų bažnyčia informavo savo tikinčiuosius, kad priešinimasis Hitleriui būtų mormonų įstatymo pažeidimas.“ Jis priduria: „Katalikams buvo sakoma, kad paklusti naujai valstybei — šventa pareiga; ji niekada nebuvo atšaukta — net kai dvasininkija sužinojo apie pasibaisėtinus nusikaltimus rytuose.“

Bet kaip su Jehovos Liudytojais? Profesorius Vaisas atkreipia dėmesį, kad „vienintelė grupė, kuri priešinosi naciams, buvo Jehovos Liudytojai“. Tūkstančiai jų buvo įkalinti; profesorius Vaisas tęsia: „Tačiau kiekvienas į koncentracijos stovyklą pasiųstas Liudytojas galėjo būti išleistas, paprasčiausiai pasirašęs dokumentą, kuriuo atsižadėtų savo tikėjimo.“

Apie Jehovos Liudytojų principingumą profesorius Vaisas pareiškia: „Jų pavyzdys parodo nepaprastą tvirtumą ir didvyrišką galią, kurią turėjo pirmykštė krikščionybė, iki tapo suvalstybinta institucija ir prisitaikė prie socialinių interesų, o tai užgožė troškimą gyventi be kompromisų. Vienas protestantų pastorius apie juos rašė: ‛Ne plačiai pripažintos bažnyčios, bet būtent šie apšmeižti ir apjuokti žmonės atsilaikė prieš nacių demono įniršį ir išdrįso laikytis savo tikėjimo opozicijoje.’“