Skaitytojų klausimai

Pagal naujienų agentūrų pranešimus, po kūdikio gimimo kai kurios ligoninės pasilieka placentą ir bambos virkštelę tam tikroms medžiagoms iš jose esančio kraujo išgauti. Ar tai turi dominti krikščionę?

Daugelyje vietovių nieko panašaus nedaroma, todėl krikščionims nereikia nerimauti. Jei yra labai rimtas pagrindas manyti, kad tai daroma toje ligoninėje, kurioje krikščionė ruošiasi gimdyti, tiesiog reikėtų pasakyti gydytojui, kad placenta ir virkštelė būtų pašalintos, o ne kaip nors panaudotos.

Įvairios medicininės medžiagos yra išgaunamos iš biologinių šaltinių — gyvūno arba žmogaus. Pavyzdžiui, tam tikri hormonai išgaunami iš kumelingų kumelių šlapimo. Iš arklio kraujo gauna serumą nuo stabligės, o gamaglobulinai ligai gydyti jau ilgą laiką išgaunami iš žmogaus placentos (po gimdymo) kraujo. Kai kurios ligoninės pasilieka placentas ir užšaldo, vėliau jas paima farmacijos laboratorijos, kad iš to kraujo, kuriame daug antikūnų, galėtų išgauti gamaglobulinus.

Ne taip seniai tyrinėtojai pranešė, kad vieną leukemijos formą sėkmingai galima gydyti naudojant placentinį kraują, ir manoma, kad toks kraujas galėtų būti tinkamas gydyti imuninės sistemos sutrikimus arba kaip transplantatas vietoje kaulų smegenų. Todėl buvo pateikta informacija apie tėvus, kurie turi saugomo užšaldyto kraujo (gauto po gimdymo iš placentos) tam atvejui, jei ateityje reikėtų gydyti jų vaiką.

Taip naudoti placentinį kraują nepriimtina tikriesiems krikščionims, kurie mąsto vadovaudamiesi tobulu Dievo įstatymu. Mūsų Kūrėjas kraują laiko šventu, simbolizuojančiu Dievo duotą gyvybę. Kraują naudoti buvo leista tik ant altoriaus — aukojant (Kunigų 17:10-12; palygink Romiečiams 3:25; 5:8; Efeziečiams 1:7). Visais kitais atvejais gyvūno kraujas turėjo būti išlietas žemėn — pašalintas (Kunigų 17:13; Pakartoto Įstatymo 12:15, 16).

Kai krikščionys sumedžioja kokį nors gyvūną arba papjauna vištą ar kiaulę, jie leidžia kraujui nutekėti ir jį pašalina. Jiems nebūtina išpilti jį tiesiog ant žemės, nes svarbiausia, kad jie pašalina kraują, užuot jį kaip nors panaudoję.

Gulintys ligoninėje krikščionys supranta, kad jų organizmo išskiriamos biologinės medžiagos — ar tai būtų kūno atmatos, sugedę audiniai, ar kraujas — yra pašalinamos. Aišku, kad gydytojui gali reikėti iš pradžių atlikti kai kuriuos tyrimus: šlapimo, patologinę auglio ar kraujo analizę. Bet po to medžiagos yra pašalinamos pagal vietines taisykles. Vargu ar reikia ligoninės pacientui specialiai apie tai teirautis, nes pašalinti tokias biologines medžiagas ir išmintinga, ir mediciniškai saugu. Jei pacientas turi svarų pagrindą abejoti, ar laikomasi tokios įprastos tvarkos, jis (arba ji) galėtų priminti tai gydančiam gydytojui ir pasakyti, kad dėl religinių įsitikinimų nori, jog visos tokios medžiagos būtų pašalintos.

Tačiau, kaip paminėta, paprastai pacientams retai tenka dėl to nerimauti, nes daugelyje vietų toks atliekų rinkimas ir placentos arba kitų biologinių medžiagų panaudojimas nėra net numatytas ir juolab nedaromas.

Sargybos bokšto 1997 metų sausio 1 d. numeryje išspausdintame straipsnyje „Bjaurėkimės tuo, kas bloga“, atrodo, buvo atkreiptas dėmesys į pedofiliją. Kas tai per įprotis?

Tarptautinių žodžių žodynas apibrėžia pedofiliją kaip „lytinį iškrypimą — lytinį potraukį prie vaikų“. Tokie veiksmai yra smerkiami Pakartoto Įstatymo 23:17, 18 (NW). Ten Dievas draudė būti šventyklos prostitute arba prostitutu („berniukas, laikomas lytiniam iškrypimui patenkinti“, išnaša). Tose eilutėse taip pat sakoma, kad draudžiama asmeniui atnešti į „Jehovos namus“ „šuns“ („matyt, pederastas; tas, kuris praktikuoja sueitį pro išangę, ypač su berniuku“, išnaša) kainą. Pagal šias Rašto bei pasaulietiškų šaltinių nuorodas nustatoma, kad tai, kas buvo aptariama Sargybos bokšto straipsnyje, liečia vaiką, kurį suaugusysis išnaudoja lytiškai (įskaitant glamonėjimą).