Kas bus evangelistais?

DAUGIAU kaip prieš 40 metų vykusioje Pasaulinės Bažnyčių Tarybos asamblėjoje jos nariai buvo paskatinti „parodyti veržlią evangelistų dvasią“ ir raginti savo kaimenes „imtis evangelizacijos“. Po penkerių metų katalikų dvasininkas Džonas A. O’Brajenas rašė, jog būtina ruošti naujus mokinius „einant pas juos“, o ne paprastai „sėdint savo namuose“. Popiežius Jonas Paulius II 1994-ųjų sausį taip pat pasakė, kad dabar „ne laikas gėdytis Evangelijos, bet atėjo laikas skelbti ją nuo stogų“.

Matyt, šie protarpiais pasigirstantys raginimai atsimuša į kurčias ausis. Viename Australijos laikraščio Illawarra Mercury straipsnyje buvo sakoma: „Žymūs Pietų Pakrantės katalikai nenori turėti tokio požiūrio į savo tikėjimą kaip Jehovos Liudytojai“. Vienas vyras pasakė, kad evangelizacija tiesiog „nebūdinga katalikų charakteriui“. Kitas samprotavo: „Bažnyčiai dera reklamuoti save, tačiau ne beldimu į duris. Galbūt būtų geriau tai daryti mokant religijos mokyklose ar siunčiant laiškelius.“ Net vietinės katedros dekanas nebuvo visiškai tikras, kaip reikėtų suprasti tas popiežiaus pastabas. „Mes skatinsime žmones savo gyvenimu parodyti, jog jie laikosi tos Evangelijos, kuri jiems žinoma, — pasakė jis. — O ar reikėtų belstis į duris, čia kitas klausimas.“ Padėtį gerai apibūdina vieno naujienų straipsnio antraštė: „Katalikai nekreips dėmesio į popiežiaus kvietimą skelbti.“

Nors krikščionija nesiima evangelizacijos, daugiau negu penki milijonai Jehovos Liudytojų klauso Jėzaus įsakymo ‛eiti ir padaryti mokiniais visų tautų žmones’ (Mato 28:19, 20; palygink Apaštalų darbų 5:42). Jie dabar skelbia nuo durų prie durų daugiau kaip 230 šalių. Jų skelbiama žinia teigiama, pabrėžianti Biblijoje esančius nuostabius ateities pažadus. Kodėl nepakalbėti su jais kitą kartą, kai jie pabels į jūsų duris?