Skaitytojų klausimai

Kelerių paskutinių metų ataskaitos parodo, kad priimančiųjų Minėjimo simbolius skaičius truputį padidėjo. Ar tai reiškia, kad daug naujų asmenų yra patepami šventąja dvasia?

Yra rimtas pagrindas manyti, kad pateptųjų krikščionių skaičius — 144000 — buvo baigtas rinkti prieš keletą dešimtmečių. Apaštalų darbų 2:1-4 mes skaitome apie pirmuosius tos ribotos grupės narius: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“

Vėliau Jehova rinko kitus asmenis ir patepė juos savo šventąja dvasia. Pirmaisiais krikščionybės metais buvo patepti tūkstančiai kitų asmenų. Mūsų dienomis Minėjimo šventės metu kalbėtojas dažnai atkreipia dėmesį į apaštalo Pauliaus žodžius Romiečiams 8:15-17, kuriuose minima, kad pateptieji ‛gauna įsūnystės Dvasią’. Paulius pridūrė, kad šventoji dvasia, kurią jie gauna, ‛liudija jų dvasiai, kad jie yra Dievo vaikai, Kristaus bendraįpėdiniai’. Tie, kurie iš tikrųjų turi tą patepimą dvasia, žino tai užtikrintai. Tai nėra tiktai noras arba emocionalaus ir nerealistiško požiūrio į save poveikis.

Mes suprantame, kad tas dangiškojo pašaukimo procesas tęsėsi amžiais, nors vadinamaisiais Viduramžiais galbūt buvo laikotarpių, kai pateptųjų skaičius buvo labai mažas.a Atkūrus tikrąją krikščionybę praėjusio amžiaus pabaigoje, buvo pašaukta ir išrinkta daugiau asmenų. Tačiau atrodo, kad šio amžiaus 4-ojo dešimtmečio viduryje visa 144000 asmenų grupė iš esmės buvo surinkta. Taigi pradėjo atsirasti ištikimų krikščionių, turinčių žemiškąją viltį. Jėzus pavadino juos „kitomis avimis“, kurios kartu su pateptaisiais vieningai garbina kaip viena pritarimą turinti kaimenė (Jono 10:14-16).

Pastaraisiais dešimtmečiais faktai rodo, kad pateptųjų pašaukimas baigėsi ir kad Jehova laimina didėjančią „milžinišką minią“ žmonių, kurie tikisi pergyventi „didį sielvartą“ (Apreiškimas 7:9, 14). Pavyzdžiui, 1935 metais Minėjimo šventėje, kurioje dalyvavo 63146 žmonės, 52465 asmenys priėmė simbolius, tuo parodydami, jog tvirtina esą patepti. Po trisdešimties metų, 1965-aisiais, dalyvavusiųjų buvo 1933089, o simbolius priėmusiųjų skaičius sumažėjo iki 11550. Dar po 30 metų, 1995-aisiais, dalyvių padaugėjo iki 13147201, bet tik 8645 asmenys priėmė duoną ir vyną (1 Korintiečiams 11:23-26). Aišku, bėgant dešimtmečiams skaičius tų, kurie tvirtino esą likučio nariai, smarkiai mažėjo — 1935 metais buvo maždaug 52400, 1965 metais — 11500, 1995 metais — 8600. Tačiau buvo palaiminti turintieji žemiškąją viltį, ir jų skaičius labai padidėjo.

Pati naujausia išspausdinta ataskaita yra 1995-ųjų metų ir ji parodo, kad priėmusiųjų simbolius buvo 28 daugiau negu metais anksčiau, nors priėmusiųjų simbolius ir dalyvių santykis iš tikrųjų sumažėjo. Gerai pagalvojus, tai, kad dar keletas asmenų priėmė simbolius, nėra priežastis nerimauti. Bėgant metams kai kurie asmenys, netgi neseniai pakrikštyti, netikėtai pradėjo priimti simbolius. Ne sykį po kurio laiko jie pripažino, kad tai buvo klaida. Kai kurie suprato, kad priėmė simbolius emociškai reaguodami galbūt į fizinę ar protinę įtampą. Tačiau jie galiausiai suvokė, kad iš tikrųjų nėra pašaukti gyventi danguje. Jie paprašė Dievo gailestingo supratingumo. Ir jie toliau tarnauja jam kaip puikūs, ištikimi krikščionys, turintys viltį amžinai gyventi žemėje.

Nė vienas iš mūsų neturėtume sunerimti, jeigu kuris nors asmuo pradeda priimti simbolius arba nustoja tai daręs. Iš tikrųjų mums nepriklauso spręsti, ar asmuo tikrai buvo pateptas šventąja dvasia ir pašauktas dangiškajam gyvenimui, ar ne. Prisiminkime tvirtą Jėzaus užtikrinimą: „Aš — gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias.“ Lygiai taip pat užtikrintai Jehova pažįsta tuos, kuriuos jis yra išsirinkęs dvasiniais sūnumis. Visiškai protinga tikėti, kad pateptųjų skaičius toliau mažės, nes dėl amžiaus ir nenumatytų atsitikimų baigiasi jų žemiškasis gyvenimas. Tačiau kaip šie iš tikrųjų patepti asmenys išlieka ištikimi iki mirties, laukdami gyvenimo karūnos, taip ir kitos avys, kurios išplovė savo apsiaustus Avinėlio krauju, gali tikėtis pergyventi artėjantį didįjį sielvartą (2 Timotiejui 4:6-8; Apreiškimas 2:10).

[Išnaša]