Buvęs teisėjas atsiprašo... po 45 metų

TEISMO salėje Berlyne 1995-ųjų rugpjūtį buvęs Aukščiausiojo Teismo teisėjas išreiškė apgailestavimą dėl skriaudos, kurią jis padarė vienam iš Jehovos Liudytojų prieš 45 metus.

1950-ųjų spalį Aukščiausiasis Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) Teismas devynis Jehovos Liudytojus pripažino kaltais antivalstybine agitacija ir šnipinėjimu. Du buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, o kiti septyni — tarp jų 22 metų Lotaras Hėrnigas (nuotraukoje ketvirtas nuteistasis iš dešinės) — ilgam laikui kalėti.

Po 40 metų VDR tapo Vokietijos Federacinės Respublikos dalimi. Nuo tada valstybės pareigūnai ėmė tirti kai kuriuos buvusioje VDR vykdytus teisingumo pažeidimus ir stengėsi atiduoti teismui tuos, kurie buvo už tai atsakingi. Vienas iš tokių teisingumo pažeidimų buvo Aukščiausiojo Teismo byla prieš Liudytojus 1950 metais.

A. T., dabar jau 80 metų, buvo vienas iš trijų nuosprendį padariusių teisėjų, kai devyni Liudytojai buvo patraukti į teismą. Dabar kaltinamas teisingumo iškraipymu, jis stojo prieš Regiono teismą Berlyne, kad paaiškintų savo nuosprendį.

Savo pareiškime teismui buvęs teisėjas prisipažino, kad prieš 45 metus balsavo už tai, kad Liudytojai būtų pripažinti kaltais, nors jis siūlęs švelnesnes bausmes. Bet šis teismas paskatino jį dar kartą susimąstyti. Kodėl? Jehovos Liudytojus persekiojo nacistai Antrojo pasaulinio karo metu, nes jie atsisakė palaikyti Hitlerį. Po karo Liudytojai vėl buvo persekiojami, šįkart komunistinio režimo. Tai tą teisėją „labai sukrėtė“. Lotaras Hėrnigas pasakė teisme, kad penkerius su puse metų jis kalėjo vienutėje ir nebuvo paleistas iš Brandenburgo kalėjimo iki 1959-ųjų. Išgirdęs tokį Hėrnigo pareiškimą, buvęs teisėjas pravirko. „Aš labai atsiprašau, — raudojo jis. — Prašau, atleiskite man.“ Hėrnigas priėmė atsiprašymą. (Palygink Luko 23:34.)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 32 puslapyje]

Neue Berliner Illustrierte