Tikėjimas skatino jį veikti

KAI Jehova įpareigojo Mozę išvesti Izraelio tautą iš Egipto vergijos, Mozė iš pradžių maldavo: „Viešpatie, aš niekuomet nebuvau iškalbingas, ir net nuo to laiko, kai kalbėjai su Savo tarnu, nes man sunku, kadangi mano liežuvis nerangus“ (Išėjimo 4:10, ŠvR). Taip, Mozė nemanė esąs tinkamas tokiai sunkiai užduočiai.

Panašiai ir šiandieną daugelis Jehovos tarnų kartais mano netinką atlikti jiems pavestas pareigas. Pavyzdžiui, vienas krikščionis prižiūrėtojas, vardu Teodoras, pasakoja: „Iš visų dalykų, kuriuos Jehova prašo mane daryti, sunkiausias yra lauko tarnyba. Kai buvau jaunas, aš greitai prieidavau prie durų, neva tai paspausdavau skambutį ir tyliai pasišalindavau tikėdamasis, kad niekas neišgirdo ir nepamatė manęs. Tapęs vyresnis nebedariau to, bet vien pagalvojęs apie vaikščiojimą nuo durų prie durų pasidarydavau ligonis. Iki pat šios dienos man darosi bloga prieš išeinant į tarnybą, bet aš vis tiek einu.“

Kas įgalino Mozę ir šiandieninius Liudytojus, tokius kaip Teodoras, įveikti šitą baimę? Biblija atsako: „Tikėdamas jis [Mozė] paliko Egiptą... Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Žydams 11:27).

Iš tikrųjų parodydamas tikėjimą Jehova, Mozė sugebėjo įveikti savo jausmus, kad nėra tinkamas, ir atlikti jam skirtas teisėjo, pranašo, tautos vadovo, Įstatymo sandoros tarpininko, vado, istoriko ir Biblijos rašytojo pareigas.

Panašiai ir mes, jei turime tokį tikėjimą kaip Mozė, vaikščiosime tarsi ‛regėdami Neregimąjį’. Toks tikėjimas įkvepia drąsos, įgalinančios mus imtis krikščionio pareigų, net jei galbūt jaučiamės esą netinkami.