Tešviečia jūsų šviesa!

PAGALIAU atėjo laikas pagyvenusiam vyrui pamatyti pažadėtąjį Mesiją! Per Dievo apreiškimą Simeonas žinojo, kad „jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją“ (Luko 2:26). Taigi koks buvo jaudulys, kai Simeonas įžengė į šventyklą ir Marija su Juozapu padavė kūdikį Jėzų jam į rankas! Jis šlovino Dievą sakydamas: „Dabar gali, Valdove, ... leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, ... šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Luko 2:27-32; palygink Izaijo 42:1-6).

Jėzus nuo savo krikšto, kai jam buvo 30 metų, iki savo mirties įrodė esąs pasaulio „šviesa“. Kaip? Jis spinduliavo dvasinę šviesą skelbdamas apie Dievo Karalystę ir jo tikslus. Jis taip pat atskleidė klaidingos religijos mokymus ir aiškiai nurodė tamsos darbus (Mato 15:3-9; Galatams 5:19-21). Todėl Jėzus galėjo teisėtai pasakyti: „Aš — pasaulio šviesa“ (Jono 8:12).

Jėzus mirė 33 m. e. m. Ar po to šviesa liovėsi švietusi? Jokiu būdu! Tebebūdamas žemėje, Jėzus pasakė savo mokiniams: „Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje“ (Mato 5:16). Todėl po Jėzaus mirties jo pasekėjai toliau skleidė šviesą.

Sekdami Jėzumi, šiandien krikščionys atspindi Jehovos šviesą užsiimdami skelbimo darbu. Jie ‛elgiasi kaip šviesos vaikai’ įrodydami, jog patys yra šviečiantys krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai (Efeziečiams 5:8).