Nejausk pagiežos

ATRODO, nėra nieko sunkesnio kaip neužsigauti, kai mus kas nors įžeidžia. Jeigu taip įvyksta, Biblija duoda praktišką patarimą. „Rūstaudami nenusidėkite! — rašė apaštalas Paulius. — Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Efeziečiams 4:26).

Jeigu kas nors mus įskaudina, visiškai normalu daugiau ar mažiau jausti pyktį. Kad Paulius kalba apie ‛rūstavimą’, reiškia, jog pyktis kartais gali būti tinkamas, — galbūt matant nedorą elgesį ar neteisybės pergalę. (Palygink 2 Korintiečiams 11:29.) Bet jeigu jo neišsklaidysime, netgi teisėtas pyktis gali turėti pražūtingas pasekmes, vedančias į didelę nuodėmę (Pradžios 34:1-31; 49:5-7; Psalmių 105:32, 33). Taigi ką tu gali daryti, jeigu jauti kylantį pyktį?

Daugeliu atvejų, kai nusižengimai nedideli, tu gali arba pataisyti padėtį savo širdyje ‛ir tylėti’, arba prieiti prie asmens, kuris tave įžeidė, ir apsvarstyti tą dalyką (Psalmių 4:5; Mato 5:23, 24). Vienaip ar kitaip, geriausia išspręsti tą reikalą greitai, kad nepradėtų graužti apmaudas ir nebūtų tragiškų pasekmių (Efeziečiams 4:31).

Jehova lengvai atleidžia mums nuodėmes, — netgi tas, kurių dėl nežinojimo net nelaikome nuodėmėmis. Argi negalėtume ir mes atleisti kitiems mažus nusižengimus? (Kolosiečiams 3:13; 1 Petro 4:8).

Įdomu, kad graikiškas žodis, išverstas žodžiu „atleisti“, tiesiogiai reiškia „išmesti iš galvos“. Atleisti nereiškia sumenkinti arba pateisinti skriaudą. Kartais tai reiškia tiesiog išmesti iš galvos tą situaciją suprantant, jog pagiežos slėpimas tik apsunkins tavo naštą ir sugriaus krikščionių susirinkimo vienybę. Be to, slėpti pagiežą gali būti kenksminga tavo sveikatai! (Psalmių 103:9, NTP).