Baimė — draugas ar priešas?

„Aš galvoju apie tai, kaip norėčiau mirti. Aš nenoriu būti nušauta, bet jeigu taip atsitiktų, tai geriau į galvą, tiesiai čia, kad akimirksniu mirčiau.“

LAIKRAŠČIO Los Angeles Times reporteris išgirdo tai iš 14 metų mergaitės. Jis kalbėjosi su moksleiviais apie pastaruoju metu įvykdomus nužudymus, kai jaunuoliai nužudo suaugusius ir savo bendraamžius. Pranešimas buvo pavadintas „Baimės pasaulis“.

Tu, be abejo, žinai, kad daugelis gyvena baimės pasaulyje. Kokios baimės? Būtų sunku išskirti kokią nors vieną baimės rūšį. Pažiūrėk, ar nerasi greta esančioje lentelėje to, ko tavo draugai arba daugelis žmonių tavo gyvenamojoje vietovėje bijo. Lentelė paimta iš 1993 m. lapkričio 22 d. žurnalo Newsweek; joje pateikti „758-ių 10—17 metų amžiaus vaikų ir jų tėvų“ apklausos rezultatai.

Jeigu tie vaikai būtų apklausti dabar, jie galbūt paminėtų dar ir kitas baimės priežastis, pavyzdžiui, žemės drebėjimus. Po pražūtingo žemės drebėjimo Los Andžele 1994-ųjų sausį žurnalas Time pranešė: „Tarp potrauminio stresinio sutrikimo simptomų yra nekontroliuojami staiga atmintyje iškylantys praeities išgyvenimai, košmarai, sunki nemigos forma ir susierzinimas dėl nesugebėjimo kontroliuoti savo paties gyvenimo.“ Vienas komersantas, nusprendęs išsikelti iš to rajono, pasakė: „Nuostoliai — tai niekis. Baisiausia — panika. Eini miegoti žemutiniame aukšte su batais. Negali užmigti. Tik sėdi ir kasnakt lauki, kada tai atsitiks. Tai siaubinga.“

„Virtinė nelaimių kelia nerimą japonams“ — taip buvo pavadintas pranešimas, gautas 1995-ųjų balandžio 11-ąją iš Tokijo. Jame buvo sakoma: „Užpuolimas panaudojant nervus paralyžiuojančias dujas... buvo ypač didelis smūgis japonų psichikai, nes tai buvo vienas iš grandinės įvykių, kurie visi kartu sukėlė iš esmės naują netikrumo dėl ateities jausmą. ... Žmonės nebesijaučia saugūs gatvėse, kurios kažkada garsėjo savo saugumu dieną ir naktį.“ Bijo ne tik pagyvenę žmonės. „Profesorius Išikava [iš Seidžio universiteto] pasakė, kad ypač susirūpinę... jauni žmonės, kurie dažnai negali aiškiai įsivaizduoti, kas jų laukia ateityje.“

Gauti duomenys rodo, kad „vienas sukrečiantis teroro aktas gali pakeisti smegenų cheminę sudėtį ir dėl to žmogus netgi praėjus dešimtmečiams daug jautriau reaguoja į adrenalino protrūkius“. Mokslininkai bando suprasti, kaip smegenys išsiaiškina bauginančią situaciją, tai yra kaip mes įvertiname detales ir reaguojame į tai išsigąsdami. Profesorius Žozefas Ledū rašė: „Ištyrę nervinius takus, kuriais tam tikra situacija priverčia gyvą būtybę reaguoti išsigąstant, mes tikimės paaiškinti pagrindinius šios atminties rūšies mechanizmus.“

Tačiau daugelį iš mūsų ne per daug domina cheminė ar nervinė baimės prigimtis. Natūralu, kad mus galbūt labiau domina atsakymai į tokius klausimus: kodėl mes bijome? kaip turėtume reaguoti? ar kokia nors baimė naudinga?

Tu tikriausiai sutiksi, kad kartais baimė gali tau padėti. Tarkim, jau sutemus tu pasieki savo namus. Durys praviros, nors palikai jas gerai uždarytas. Atrodo, kad lange matai judančius šešėlius. Staiga tu įsitempi nujausdamas kažką labai negera. Galbūt viduje yra vagis arba peiliu ginkluotas įsibrovėlis.

Tavo instinktyvi tokių situacijų baimė gali apsaugoti tave, kad netikėtai neatsidurtum pavojingoje padėtyje. Baimė gali padėti tau imtis atsargumo priemonių arba šauktis pagalbos, kol dar nepatyrei galimos žalos. Baimę sukelia daug kas: ženklas, perspėjantis apie aukštos įtampos srovę; radijo pranešimas apie greit besiartinančią audrą tavo teritorijoje; šaižus tavo automobilio ūžesys tau važiuojant transporto priemonių perpildytu keliu.

Kai kuriais atvejais baimė — neabejotinai draugas. Ji gali padėti mums apsisaugoti arba išmintingai pasielgti. Tačiau tu gerai žinai, kad nuolatinė arba stipri baimė tikrai nėra draugas. Ji — priešas. Ji gali sutrikdyti kvėpavimą, sukelti širdies virpesius, silpnumą, drebulį, šleikštulį ir nereagavimo į aplinką jausmą.

Tačiau labiausiai turbūt tave sudomins tai, kad Biblija nurodė, jog mūsų laikas bus žymus išgąstingais įvykiais žemėje ir didele baime. Kodėl taip yra ir kaip tai turėtų veikti tavo gyvenimą ir mąstymą? Ir kodėl galima pasakyti, kad, Biblijos požiūriu, yra kasdienė baimė, kuri ypač naudinga ir gera? Pažiūrėkime.

[Rėmelis 3 puslapyje]

Paklausti̇̀, kas jiems ir jų šeimoms labiausiai kelia susirūpinimą, suaugusieji ir vaikai atsakė, jog bijo, kad:

VAIKAI TĖVAI

56% bus pavartotas smurtas prieš kurį nors šeimos narį 73%

53% suaugusysis neteks darbo 60%

43% nepajėgs įsigyti maisto 47%

51% neišgalės pasinaudoti gydytojo paslaugomis 61%

47% nepajėgs turėti pastogės 50%

38% šeimos narys taps narkomanu 57%

38% šeima iširs 33%

Paimta iš 1993 m. lapkričio 22 d. žurnalo Newsweek