Paguoda nekaltoms aukoms

RITUALINIS vaikų aukojimas — vienas baisiausių žmogaus nusikaltimų, kokie kada nors buvo padaryti. Kai kurie net netiki, kad galėjo būti toks šiurpus paprotys. Bet šį finikiečių garbinimo skiriamąjį požymį patvirtina daugelis archeologinių atradimų.

Kilmingų šeimų vaikai būdavo aukojami ugnyje tokiems dievams kaip Tanit ir Baal Amonas. Kartaginoje jaunos aukos buvo deginamos paaukojant jas bronzinei Krono statulai. Pirmojo a. p. m. e. istorikas Diodoras Sicilietis sako, kad vaikų giminaičiams nebuvo leidžiama verkti. Galbūt buvo tikima, kad sielvarto ašaros sumažins aukos vertę.

Kurį laiką panašus ritualas buvo atliekamas netoli Jeruzalės, senovės Tofete. Čia garbintojai šokdavo ir mušdavo tambūrinus, kad nustelbtų vaikų klyksmą, kai jie buvo metami į degančius Molocho vidurius (Jeremijo 7:31).

Jehova jaučia didelį pyktį tiems, kurie beširdiškai užsikemša savo ausis, kad negirdėtų kitų šauksmo. (Palygink Patarlių 21:13.) Jehova, kaip užjaučiantis savo vaikus Dievas, neabejotinai prisimins tokias nekaltas aukas, kai bus „teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbai 24:15; Išėjimo 22:22-24).