‛Neliūdėkite, kaip likusieji’

AR TU kada nors pastebėjai, kaip nulinksta gėlė, išlaikiusi praūžusią vėtrą? Tam tikra prasme tai graudus reginys. Juk staigi liūtis turbūt suvijo į pastogę nesuskaitomą daugybę gyvūnų, taip pat žmones — žymiai stipresnes būtybes negu bet kuri gėlė. Tačiau gėlė, įleidusi šaknis į žemę, išlaikė audros siautėjimą. Štai ji sveika, nulenkta, bet nepalaužta, parodanti stiprybę, kuri visiškai nesiderina su trapia jos išvaizda. Žiūrėdamas į ją su nuostaba, tu nori žinoti, ar sugrįš jos gyvumas ir ar savo žavią galvutę ji vėl pakels į dangų.

Beveik taip pat yra su žmonėmis. Šiais neramiais laikais mes patiriame įvairiausias audras. Ekonominiai sunkumai, depresija, silpna sveikata, mylimo žmogaus mirtis — tokios audros užgriūva mus visus vienu ar kitu metu, ir kartais mes nebegalime išvengti jų, kaip negali išsirauti ir bėgti į pastogę gėlė. Mus jaudina, kai matome, kaip visiškai silpni iš pažiūros žmonės parodo stebinančią jėgą ir ištveria tokius antpuolius. Kaip jiems tai pasiseka? Dažnai to priežastis yra tikėjimas. Jėzaus Kristaus įbrolis Jokūbas rašė: „Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę“ (Jokūbo 1:3).

Kita priežastis yra viltis. Kai, pavyzdžiui, mirtis atima mylimą asmenį, gyviesiems viltis gali daug reikšti. Apaštalas Paulius rašė krikščionims Tesalonikoje: „Mes nenorime palikti jūsų, broliai, be žinių apie užmigusiuosius, kad jūs neliūdėtute, kaip ir likusieji, kurie neturi vilties“ (1 Tesalonikiečiams 4:13, NTP). Nors krikščionys tikrai sielvartauja netekę artimųjų, bet čia yra skirtumas. Jie tiksliai žino apie mirusiųjų būklę ir apie prikėlimo viltį (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbai 24:15).

Šios žinios suteikia jiems viltį. O ši viltis savo ruožtu pamažu švelnina jų širdgėlą. Tai padeda jiems ištverti, — ir dar daugiau. Laikui bėgant, panašiai kaip gėlė po audros, jie gali pakelti savo galvas po sielvarto ir vėl rasti gyvenime džiaugsmą bei pasitenkinimą.