Nesaikingas svaigalų vartojimas. Kaip elgtis vyresniesiems?

Kad nustotų gerti, ji darė visa, kas įmanoma. Tačiau, regis, niekas nepadėjo. Kai susitiko su paskirtais bendruomenės vyresniaisiais, jie buvo labai susirūpinę ir davė Biblija pagrįstą patarimą žiūrėti nuosaikumo. Bet jų pastangos buvo veltui. Ji gėrė vis labiau, tapo alkoholike.

Taigi kyla labai svarbus klausimas: kaip vyresnieji gali padėti savo dvasiniams broliams ir sesėms, nesaikingai vartojantiems svaigalus?

Žinoma, Šventajame Rašte girtavimas smerkiamas, nepateisinamas. Krikščionių prižiūrėtojai yra atsakingi už tai, kad užkietėję, neatgailaujantys girtuokliai bendruomenėje nebūtų toleruojami; jie turi būti atskirti (1 Korintiečiams 5:11-13; Galatams 5:19-21). Tačiau tam bendratikiui, kuris piktnaudžiavo svaigalais, bet dėl to gailisi, vyresnieji turėtų noriai padėti. Ką tad galėtų daryti vyresnysis, jei brolis ar sesė, kurie buvo padauginę svaigalų, dabar kreipiasi į jį pagalbos?

Visų pirma, žmogaus, kuris vieną kartą atsitiktinai nusigėrė, negalima lyginti su tuo, kuris geria nuolatos norėdamas apsvaigti. Štai Nojus kartą išgėrė per daug vyno ir apgirto (Pradžios 9:20, 21). Aišku, Nojus nebuvo užkietėjęs girtuoklis. Šventajame Rašte daugiau niekur neužsimenama, kad jis būtų kada ir vėl nusigėręs. (Palyginkite Hebrajams 11:7.)

Todėl vyresnysis, į kurį kreipiamasi, pirmiausia turėtų išsiaiškinti, ar tai buvo pavienis atvejis? Ar tas asmuo yra pasiryžęs saugotis, kad daugiau taip nenutiktų? Ar atvirai pripažino savo klaidą? Ar meldė Dievą atleidimo? Ar šis atvejis nesukėlė kokio didelio aplinkinių pasipiktinimo? Jei atsakymas į šiuos ir panašius klausimus teigiamas, gali pakakti, kad vyresnysis romumo dvasioje duos broliui patarimą žiūrėti saiko ir taip sustiprins jo ryžtą klaidos nekartoti (Galatams 6:1).

O kaip tada, jeigu asmuo jau ne kartą pasigėrė arba jeigu toks jo poelgis plačiai pagarsėjo? Tuomet klausimą turi spręsti teisminis komitetas. Tačiau, norint tam asmeniui padėti, vyresniesiems būtų verta išsiaiškinti, ar brolio problema nėra...

alkoholizmas. Ar tai yra svarbu? Tikrai svarbu! Kaip rodo pradžioje pateiktas pavyzdys, jei žmogus jau yra alkoholikas, patarimas gerti saikingai nepadės. Kodėl? Dauguma specialistų šią problemą turintiems rekomenduoja visišką abstinenciją, nes pradėję gerti jie paprastai nebesugeba sustoti.

Be to, daugelis alkoholikų savo problemą neigia. Ar tai reiškia, kad jie — neatgailaujantys, užkietėję girtuokliai? Nebūtinai. Turėkite omenyje, kad alkoholikai savo situacijos realiai nebesuvokia. Jie yra pažeisti fiziškai, protiškai, emociškai ir dvasiškai, ir į tai reikia atsižvelgti. Todėl, be jokios abejonės, jiems nelengva suvokti savo bėdą.

Spręsdami, kaip kiekvienu tokiu atveju elgtis, vyresnieji turi pagalvoti štai apie ką.

Kaip išsiaiškinti, ar tikroji problema — alkoholizmas? Čia gali būti naudinga perskaityti 1992 m. liepos 8 d. Atsibuskite! numerio (rusų k.) straipsnius „Pagalba alkoholikams ir jų šeimoms“ (anglų kalba tie patys straipsniai yra 1992 m. liepos 22 d. Atsibuskite! numeryje).

Būkite įžvalgūs. Alkoholizmas kartais būna ne pagrindinė, o užslėpta problema. Štai vienoje bendruomenėje sesuo kreipėsi į vyresniuosius, kad padėtų įveikti sunkią depresiją. Nors broliai dėjo visas pastangas, depresija nesitraukė. Po kurio laiko vyresnieji sužinojo, kad ta sesė piktnaudžiauja svaigalais. Toliau bandant pagelbėti pasirodė, kad ji — alkoholikė. Gavusi patarimų dėl savo problemos ir priėmusi pagalbą, sesė greit pasijuto geriau.

Kaip padėti alkoholikui suprasti, kokia jo problema? Venkite bendrų frazių, kaip antai „manome, jog tu geri per daug“. Tokie žodžiai gali tik labiau paskatinti alkoholiką gintis. Verčiau žmogui pateikti konkrečių ir aiškių faktų apie jo girtavimą ir nurodyti, kokios buvo pasekmės. Svarbu kalbėti tokiu tonu, kad žmogus jaustų nuoširdų rūpinimąsi: Pavyzdžiui, galima sakyti: „Mums labai neramu dėl to, kas su tavimi dedasi, o nerimaujame štai dėl ko...“

Vienas vyresnysis, pats sėkmingai įveikęs alkoholizmą, pataria: „Supratau, jog svarbu išsiaiškinti, kokios bėdos žmogų slegia — galbūt namuose ar darbe. Tada, užduodamas klausimus, padedu jam suvokti, kad jo tikroji problema veikiausiai yra besaikis svaigalų vartojimas. Pamenu vieną tokį pokalbį:

— Ar tai, kad geri, turi įtakos jūsų šeimos gyvenimui?

— Kodėl? Ne!

— Ar pykstiesi su žmona?

— Taip.

— Ar kada pykotės dėl to, kad geri?

— Ne.

— Ar prisigerdavai, kai susipykdavote?

— Na, taip.

Kai aptarėme kai kurias jo problemas, įstengiau padėti jam susivokti, kad beveik visada jos kildavo dėl girtavimo.“

Ar būtina pagalbos kreiptis į specialistus? Alkoholikui tokia pagalba gali būti reikalinga. Suprantama, vyresnieji nerekomenduos konkretaus gydymo; tai nusprendžia pats žmogus. O jeigu gydytis atsisako, tai dar nereiškia, kad jis nenori atgailauti. Vis dėlto čia reikia tvirtumo. Žmogus privalo aiškiai suvokti, kad nieko nesiimdamas jis gali prarasti Jehovos palankumą ir nebebūti tinkamas krikščionių bendruomenės narys.

Ar asmenį reikia atskirti nuo bendruomenės? Svarbu žinoti, koks to asmens požiūris į girtavimą. Gal jis, nepaisant jūsų kantrybės ir pastangų atverti jam akis, yra linkęs toliau svaigintis? Atkreipkite dėmesį, kas knygoje Alcoholics Anonymous patariama darbdaviams, turintiems darbuotoją alkoholiką:

„Jei esate įsitikinęs, kad darbuotojas nenori liautis girtavęs, jį vertėtų atleisti [...]. Tai gali išeiti jam į naudą — priversti liautis gėrus.“ Panašiai ir su krikščioniu. Jeigu jis savo požiūrio į girtavimą nekeičia, turi būti atskirtas, kad bendruomenė liktų tyra. Toks sprendimas gali padėti jam atsitokėti.

Na, o jeigu esate įsitikinę, kad bendratikis tikrai nori keistis? Jeigu jis sutinka priimti pagalbą, reikės kažkiek laiko, kad paaiškėtų, ar jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Sykiu gali būti naudinga kreiptis į gydytojus. Šiaip ar taip, jis turi suprasti, kad vien gydydamasis savo problemos neišspręs.

Paprastai tokiam žmogui reikia nuolatinės pagalbos, ypač dvasinės. Anksčiau nusivylimą, pyktį, problemas darbe jis galbūt skandindavo svaigaluose. Dabar, kad išmoktų tikrovę vertinti kitaip, jam gali prireikti jūsų pagalbos. Be to, jį gali kamuoti slogūs jausmai, pavyzdžiui, kaltė, nepasitikėjimas savimi. Jis gali manyti esąs nevertas artintis prie Jehovos malda ir dėl to jam reikės pagalbos, kad vėl išsiugdytų artimus santykius su Dievu. Jūsų maldos su juo ir už jį bei paguodžiantys priminimai iš Dievo Žodžio gali išsklaidyti jo baimes ir abejonesa (Jokūbo 5:14, 16).

Žmogus, susilaužęs koją, kurį laiką neapsieina be pagalbos. Tam, kuris stengiasi išbristi iš girtuoklystės liūno, irgi reikia remtis į kieno nors petį, reikia, kad kas jį supratingai išklausytų. Ar esate pasirengę tokiems žmonėms padėti?

„Mane lankė tiek vyresnieji, tiek daugybė kitų bendratikių, — pasakoja brolis, kovojęs su šiuo įpročiu. — Trūksta žodžių apsakyti, koks esu visiems dėkingas už jų meilę ir supratingumą. Kaip nuostabu, kad dabar vėl galiu melstis Jehovai. Koks palengvėjimas!“

„Broliai man padėjo įvairiopai, — sako kitas liudytojas, įveikęs potraukį girtauti. — Jie net pasiūlė man sėdėti greta jų per sueigas, nes nedrįsdavau ten ateiti. Ypač pagelbėjo vienas brolis. Kad ir kaip būtų užimtas, jis aplankydavo mane, kai man labiausiai to reikėdavo. Esu labai dėkingas jam už meilę ir kantrybę.“

Broliui, kuris stengiasi atsikratyti alkoholizmo, kartais naudinga pasikalbėti su bendratikiu, jau atsikračiusiu tos problemos. Kodėl? Kadangi šis gerai supranta, kiek reikia pastangų kovoti su šia yda, ir žino, kokių žingsnių imtis. Be to, jo pavyzdys alkoholikui liudys, kad mesti gerti įmanoma. Ir nenuostabu, juk gyvas pavyzdys vertingesnis už tūkstantį pamokymų.

Kaip elgtis, jei žmogus vėl pradeda gerti? Taip gali nutikti. Tada dar kartą reikės išsiaiškinti, kaip jis pats į tai žiūri? Ar esate įsitikinę, kad jis tikrai nori įveikti savo problemą? Ar jis suvokia, kad dabar jam reikės antra tiek pastangų? Jei taip, turėsite su meile jam padėti.

Taigi bendravimas su krikščioniu neturi būti nutrauktas vien todėl, kad jis alkoholikas. Jeigu jis tikrai nori šio įpročio atsikratyti, jam reikia duoti progą. Na, o jeigu jo elgesys rodo, kad keistis jis nenori? Jeigu toliau geria ir mūsų pastangos jam padėti bergždžios? Tada, remiantis apaštalo Pauliaus žodžiais, užrašytais 1 Korintiečiams 5:11-13, bendravimas su juo turi būti nutrauktas.

Kad padėtumėte alkoholikui, reikia nemažai įžvalgos, kantrybės ir tvirtumo. Negana broliui ar sesei pasakyti: „susiimk“ arba: „jei tikrai myli Jehovą, gerti nustosi“.

Verčiau pasistenkite suprasti, kas yra alkoholizmas ir kaip žmogų jis paveikia. Turėkite omenyje, kad alkoholikas neigia savo problemą ir nuo jūsų atsitveria tarsi siena. Turite jį įtikinti: problema yra ir jam reikia pagalbos, ir reikės nuolat. Bet juk tikitės gerų rezultatų, taigi stengtis verta!

Štai viena sesė, įveikusi alkoholizmą, pasakoja: „Vyresnieji parodė man didelę meilę ir supratingumą, ir aš kasdien dėkoju Jehovai, kad juos pas mane atsiuntė. Dabar mano protas vėl aiškus. Galiu melstis Jehovai su visiškai gryna sąžine. Taip pat lankau visas sueigas ir tuo labai džiaugiuosi.“ Kokie dėkingi šie žmonės bendruomenės prižiūrėtojams, kurie noriai ir su atsidavimu rūpinasi kaimene! (1 Petro 5:1, 2)