Jokūbas gavo ypatingą palikimą

Kai Izaokui buvo 40 metų, jis vedė Rebeką. Savo žmoną jis labai mylėjo. Po kurio laiko jiems gimė dvynukai.

Pirmasis buvo vardu Ezavas, o antrasis – Jokūbas. Ezavas mėgdavo būti lauke, jis buvo įgudęs medžiotojas. O Jokūbui patiko laiką leisti namie.

Tais laikais buvo įprasta, kad tėvas prieš mirtį daugiausia žemės ir turto palikdavo vyriausiajam sūnui. Tai vadinama palikimu. Izaoko šeimoje vyriausiojo sūnaus laukė dar ir kita palaima – per jį turėjo išsipildyti Jehovos pažadai Abraomui. Ezavui tie pažadai mažai terūpėjo, o Jokūbas suprato, kad jie yra labai svarbūs.

Vieną dieną po ilgos medžioklės Ezavas namo grįžo labai pavargęs. Tuo metu Jokūbas gamino valgyti. Užuodęs gardaus maisto kvapą, Ezavas jam sakė: „Mirštu iš alkio! Duok man to raudono viralo!“ Jokūbas atsakė: „Duosiu, bet pirmiau pažadėk, kad man atiteks tavo palikimas.“ „Nerūpi man tas palikimas! Gali jį turėti, – pasakė Ezavas. – Tik greičiau duok man valgyti!“ Kaip manai, ar Ezavas pasielgė išmintingai? Tikrai ne. Labai vertingą dovaną Ezavas išmainė į dubenį viralo.

Izaokui pasenus, atėjo laikas palaiminti vyriausiąjį sūnų. Tačiau su Rebekos pagalba tėvo palaiminimą gavo Jokūbas – jaunesnis sūnus. Tai sužinojęs, Ezavas baisiai supyko ir norėjo savo brolį nužudyti. Norėdami Jokūbą apsaugoti, Izaokas ir Rebeka jam sakė: „Bėk pas savo dėdę Labaną. Pasilik pas jį, kol Ezavo pyktis praeis.“ Jokūbas tėvų patarimo paklausė ir gelbėdamas savo gyvybę pabėgo.