Vėliavos pagerbimas, balsavimas ir alternatyvioji civilinė tarnyba

Vėliavos pagerbimas. Jehovos liudytojų požiūriu, lenktis vėliavai ar ją pagerbti, neretai skambant valstybiniam himnui, yra iš esmės religinė ceremonija, reiškianti, jog išgelbėjimas priklauso ne nuo Dievo, o nuo valstybės ar jos vadovų (Izaijo 43:11; 1 Korintiečiams 10:14; 1 Jono 5:21). Vienas toks vadovas buvo senovės Babilono karalius Nebukadnecaras. Norėdamas padaryti žmonėms įspūdį savo didybe ir religingumu, šis galingas monarchas pastatė didžiulę statulą ir įsakė savo pavaldiniams grojant muzikai, nelyginant kokiam himnui, parpulti prieš ją. Tačiau trys hebrajai — Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas — net mirties akivaizdoje atsisakė tai statulai nusilenkti (Danieliaus 3 skyrius).

Mūsų laikais, kaip rašė istorikas Karltonas Hajesas, „nacionalizme pagrindinis tikėjimo simbolis ir svarbiausias garbinimo objektas yra vėliava. [...] Kai vėliava nešama pro šalį, vyrai nusiima kepures, poetai jos garbei rašo odes, vaikai gieda himnus“. Nacionalizmas, pasak jo, turi savo „šventadienius“, pavyzdžiui, liepos ketvirtąją Jungtinėse Valstijose, taip pat „šventyklas“, „šventuosius ir didvyrius“. Brazilijoje per vieną viešą ceremoniją aukštas karo pareigūnas pripažino: „Vėliava aukštinama ir garbinama [...] kaip ir Tėvynė.“ The Encyclopedia Americana buvo teigiama, kad „vėliava, kaip ir kryžius, yra šventa“.

Minėtos enciklopedijos naujesniame leidime pažymima, kad valstybiniuose himnuose „išreiškiami patriotiniai jausmai, juose neretai prašoma Dievo vadovavimo ir apsaugos tautai arba jos valdovams“. Tad visai pagrįstas Jehovos liudytojų požiūris, kad patriotinės ceremonijos, per kurias pagerbiama vėliava ir giedamas valstybės himnas, yra religinės. Knygoje The American Character, komentare apie Jehovos liudytojų vaikų atsisakymą pagerbti vėliavą ar sakyti ištikimybės priesaikas Jungtinių Valstijų mokyklose, netgi sakoma: „Aukščiausiasis Teismas keliose bylose pagaliau pripažino, jog šie kasdieniai ritualai yra religiniai.“

Jehovos liudytojai ceremonijose, kurios, jų požiūriu, nesiderina su Šventuoju Raštu, nedalyvauja, tačiau kitų teisę jose dalyvauti gerbia. Jų požiūris į valstybinius simbolius, įskaitant vėliavas, pagarbus, taip pat jie pripažįsta „viešąją valdžią“ kaip „Dievo tarnaitę“ (Romiečiams 13:1-4). Todėl liudytojai klauso paraginimo melstis „už karalius ir visus vyresnybėje esančius“. Kodėl už juos meldžiasi? ‘Idant galėtų tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą’ (1 Timotiejui 2:2).

Balsavimas valdžios rinkimuose. Tikrieji krikščionys gerbia kitų žmonių teisę balsuoti. Jie nerengia jokių antirinkiminių protestų ir išrinktai valdžiai paklūsta. Tačiau patys yra visiškai neutralūs dėl pasaulio politinių reikalų (Mato 22:21; 1 Petro 3:16). Tad ką daryti krikščionims šalyse, kur balsuoti privaloma, arba jeigu kyla didelis nepasitenkinimas visais, kas į balsavimo vietą neina? Prisimindamas, kad Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas vis dėlto nuėjo į Dūros lygumą, krikščionis panašiomis aplinkybėmis gali nuspręsti, jei sąžinė leidžia, eiti į balsavimo kabiną. Tačiau svarbu nepažeisti neutralumo. Reikia turėti omenyje šiuos šešis principus:

1. Jėzaus sekėjai yra „ne pasaulio“ (Jono 15:19).

2. Krikščionys atstovauja Kristui ir jo Karalystei (Jono 18:36; 2 Korintiečiams 5:20).

3. Krikščionių bendruomenės narių tikėjimas vieningas, jie visi susieti meilės saitu (1 Korintiečiams 1:10; Kolosiečiams 3:14).

4. Žmonės, kurių balsais valdžios atstovas išrenkamas, yra iš dalies atsakingi už tai, ką jis daro (apsvarstyk, kokiais principais pagrįsti nurodymai 1 Samuelio 8:5, 10-18 ir 1 Timotiejui 5:22).

5. Izraelitų pageidavimas turėti žemėje karalių Jehovai buvo kaip ženklas, kad jie atmetė jį patį (1 Samuelio 8:7).

6. Krikščionys brangina savo moralinę teisę kalbėtis apie Dievo Karalystę su visokių politinių pažiūrų žmonėmis (Mato 24:14; 28:19, 20; Hebrajams 10:35, NW).

Alternatyvioji civilinė tarnyba. Kai kuriose šalyse reikalaujama, kad atsisakantys atlikti karo tarnybą atliktų vienokią ar kitokią alternatyviąją civilinę tarnybą. Jeigu mums tenka apsispręsti šiuo klausimu, turėtume pasimelsti, galbūt aptarti tai su brandžiu bendratikiu ir tada nuspręsti vadovaudamiesi savo sąžinės balsu bei tuo, ką sužinome apie tokią tarnybą (Patarlių 2:1-5; Filipiečiams 4:5, NW).

Dievo Žodis ragina krikščionis, kad „būtų paklusnūs valdytojams ir valdžioms, kad būtų pasiruošę kiekvienam geram darbui, [...] nuosaikūs“ (Titui 3:1, 2, Brb). Turėdami tai omenyje galime pasvarstyti: „Ar atlikdamas šitą alternatyviąją tarnybą nepažeisiu krikščioniško neutralumo ir neremsiu klaidingos religijos?“ (Michėjo 4:3, 5; 2 Korintiečiams 6:16, 17). „Ar ši tarnyba trukdys, o gal ir visai nebeleis man atlikti krikščionio pareigų?“ (Mato 28:19, 20; Efeziečiams 6:4; Hebrajams 10:24, 25). „Kita vertus, gal tokios tarnybos tvarkaraštis man kaip tik suteiks daugiau laiko dvasinei veiklai, galėsiu netgi tapti visalaikiu tarnu?“ (Hebrajams 6:11, 12).

Jeigu krikščionis sąžiningai apsisprendžia geriau atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą negu sėsti į kalėjimą, bendratikiai jo sprendimą turi gerbti (Romiečiams 14:10). Jeigu jis nuspręstų tokios tarnybos negalįs atlikti, gerbtinas būtų ir toks sprendimas (1 Korintiečiams 10:29; 2 Korintiečiams 1:24).