Kas atsitinka žmogui, kai jis miršta?

Mirtis yra gyvenimo priešingybė. Tai tarsi kietas miegas (Jono 11:11–14). Mirusieji negali girdėti, matyti, kalbėti ar mąstyti (Mokytojo 9:5, 10). Klaidinga religija moko, kad mirę žmonės eina į dvasinį pasaulį, kur gyvena jų protėviai. Bet tai nėra biblinis mokymas.

Mirusieji negali mums padėti nei pakenkti. Žmonėms įprasta atlikti apeigas ir atnašauti aukas, kurios, jų manymu, malonios mirusiesiems. Tačiau jos nepatinka Dievui, nes yra pagrįstos Šėtono melu. Jos nedžiugina ir pačių mirusiųjų; juk jie pavirtę į dulkes. Mums nereikia bijoti mirusių žmonių ar garbinti juos. Turime šlovinti tik Dievą (Mato 4:10).

Mirusieji atgis. Jehova prikels mirusiuosius gyventi žemės rojuje. Tačiau tas laikas dar prieš akis (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbų 24:15). Dievas gali pažadinti mirusius asmenis, taip kaip tu gali pabudinti žmogų iš miego (Morkaus 5:22, 23, 41, 42).

Mintis, kad mes nemirštame, yra Šėtono Velnio platinamas melas. Šėtonas ir jo demonai skatina žmones tikėti, jog mirusiųjų dvasios yra gyvos ir sukelia ligas bei kitokias nelaimes. Kartais Šėtonas klaidina žmones per sapnus ir vizijas. Jehova smerkia tuos, kas mėgina kalbėtis su mirusiaisiais (Pakartoto Įstatymo 18:10–12).