Skirtingi dvyniai

ŠIE du berniukai čia visiškai skirtingi, ar ne? Ar tu žinai jų vardus? Medžiotojas yra Ezavas, o glostantis avinėlį — Jokūbas.

Ezavas ir Jokūbas buvo Izaoko ir Rebekos sūnūs — dvyniai. Tėvas, Izaokas, labiau mylėjo Ezavą, nes jis buvo geras medžiotojas ir parnešdavo į namus šeimai maisto. Bet Rebeka labiausiai mylėjo Jokūbą, kadangi jis buvo ramus, taikingas berniukas.

Senelis Abraomas dar buvo gyvas, ir mes galime įsivaizduoti, kaip Jokūbas mėgo klausytis jo pasakojimų apie Jehovą. Abraomas mirė sulaukęs 175 metų amžiaus, kai dvyniams buvo po 15 metų.

Kai Ezavui sukako 40 metų, jis vedė dvi moteris kanaanietes. Tai labai nuliūdino Izaoką ir Rebeką, kadangi šios moterys negarbino Jehovos.

Po to vieną dieną atsitiko kažkas, dėl ko Ezavas labai užsirūstino ant savo brolio Jokūbo. Atėjo laikas, kai Izaokas turėjo palaiminti savo vyriausiąjį sūnų. Kadangi Ezavas buvo vyresnis už Jokūbą, jis tikėjosi gauti tą palaiminimą. Bet Ezavas anksčiau tą teisę būti palaiminamam buvo pardavęs Jokūbui. Kai dvyniai gimė, Dievas taip pat pasakė, kad palaiminimą gaus Jokūbas. Taip ir atsitiko. Izaokas palaimino savo sūnų Jokūbą.

Vėliau apie tai sužinojęs Ezavas labai supyko ant Jokūbo. Jis buvo taip įniršęs, kad pasakė, jog nužudys Jokūbą. Tai išgirdusi Rebeka labai sunerimo. Taigi ji kalbėjo savo vyrui Izaokui: ‘Bus tikra nelaimė, jeigu Jokūbas taip pat ves vieną iš šių Kanaano moterų.’

Tada Izaokas pašaukė savo sūnų Jokūbą ir jam pasakė: ‘Neimk sau žmonos kanaanietės. Geriau eik į Haraną, į savo senelio Batuėlio namus. Išsirink sau žmoną iš jo sūnaus Labano dukterų.’

Jokūbas paklausė savo tėvo ir tuoj pat iškeliavo pas savo gimines į tolimąjį Haraną.