Viešnagė Hondūre

HONDŪRAS, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „gelmės“. Veikiausiai, atvykęs į šį Atlanto vandenyno skalaujamą kraštą, Kristupas Kolumbas taip apibūdino jo pakrantes. Kai kurių manymu, iš to ir kilo šalies pavadinimas.

Hondūro gyventojai labai vertina ištikimybę šeimai ir bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, svarbius klausimus, kaip antai šeimos biudžetas ar vaikų išsilavinimas, vyras ir žmona dažniausiai sprendžia drauge.

Dauguma šalies gyventojų — metisai, europiečių ir čiabuvių palikuonys. Yra likusių ir vietinių genčių, kaip antai čorčiai. Dar viena etninė grupė, garifūnai, save kildina iš kitų kraštų.

Garifūnai yra afrikiečių ir Karibų jūros salų indėnų, gyvenusių Šventojo Vincento saloje, palikuonys. Apie 1797 metus garifūnai atkeliavo į Bahijos, arba Įlankos, salas. Vėliau apsigyveno Centrinės Amerikos žemyninėje dalyje, Karibų jūros pakrantėje. Iš ten ilgainiui pasklido po Centrinę ir Šiaurės Ameriką.

Garifūnai mėgsta greitus šokius, atliekamus pagal kietmedžio būgnais mušamą ritmą, išsiskiria labai spalvingais tautiniais apdarais ir pomėgiu pasakoti istorijas. Turi ir nacionalinių patiekalų, vienas jų — ereba, didelis, plonas paplotis iš manijokų šaknų.

Šalyje yra apie 400 Jehovos liudytojų bendruomenių. Sueigos vyksta anglų, bendrine kinų, garifūnų, hondūriečių gestų, ispanų ir miskitų kalbomis.