Gyvybiškai svarbūs cukrūs

CUKRUS — juo paprastai saldinate pyragus, kavą. Bet ar žinote, kad cukrus gali sukelti tikrą biologijos revoliuciją, kaip kadaise DNR atradimas?

Pastaraisiais metais mokslininkai tyrinėja, kaip ląstelės naudoja paprastuosius cukrus, pavyzdžiui, gliukozę, sudaryti stambioms molekulėms, „dydžiu bei sudėtingumu prilygstančioms DNR ir baltymams“, — rašoma žurnale New Scientist. „Cukrūs dalyvauja kone kiekviename gyvybiniame procese: atpažįstant ligų sukėlėjus, krešant kraujui, apvaisinant kiaušinėlį.“ Jų sintezės sutrikimas, pasirodo, gali sukelti nemažai ligų, tarp jų raumenų distrofiją ir reumatoidinį artritą. „Biologai dar tik pradeda pažinti cukrus, — teigiama žurnale, — bet kuo toliau, tuo labiau suvokia turį keisti senąjį gyvybinių organizmo procesų supratimą.“

Visai ląstelės arba organizmo sintetinamų cukrų grupei pavadinti mokslininkai sukūrė žodį „glikomas“. Panašiai „genomas“ reiškia genų visumą. Tačiau ląstelės glikomas „turbūt begalę kartų sudėtingesnis už genomą“, — sako Adžitas Varkis, Glikobiologijos tyrimo ir mokymo centro prie San Diego (JAV) Kalifornijos universiteto direktorius. Kodėl?

Ląstelėse paprastieji cukrūs — monosacharidai jungiasi į polisacharidus. O šie — į stambias molekules; vienoje gali būti net per 200 monosacharidų. Kadangi pastarieji yra erdvinės struktūros (nuo to labai priklauso jų funkcijos), „molekulė, sudaryta iš šešių monosacharidų, gali būti įvairiausių formų — net 12 milijardų galimų variantų“, — aiškinama New Scientist.

Kalbėdamas apie mokslininkams, dirbantiems glikobiologijos srityje, iškylančias dideles problemas Varkis pasakė: „Jausmas toks, lyg ką tik būtume atradę Šiaurės Ameriką. Dabar turime siųsti žvalgus ištirti, kiek ji didelė.“

Sudėtingas ląstelės gyvybinis mechanizmas aiškiai liudija, kad jam sukurti reikėjo begalinės išminties. Daugeliui tai kelia pagarbią baimę. Ar jums irgi? (Apreiškimo 4:11)