Jis nusprendė paklusti Dievui

NIŪRIAIS 1937 metais, kai ideologijų skirtumai sukėlė įtampą daugelyje Europos šalių, tikriesiems krikščionims teko nelengvas pasirinkimas. Ko klausyti: Dievo ar žmonių? (Apaštalų darbų 5:29) Šaukiamojo amžiaus jaunuoliai žinojo, kad paklusdami Dievui gali netekti gyvybės.

Apsispręsti teko ir devyniolikmečiam ispanui Antonijui Gargajui. Kai jį pašaukė tarnauti generolo Franko nacionalistinėse pajėgose, jau maždaug metus Ispanijoje vyko pilietinis karas. Prieš metus Antonijus pasikrikštijo kaip Jehovos liudytojas ir skaitė Šventajame Rašte, kad Dievo tarnai turi likti neutralūs, net nesimokyti kariauti. (Izaijo 2:4; Jono 17:16) Nenorėdamas tarnauti kariuomenėje ir žudyti savo tautiečių, Antonijus mėgino pabėgti į Prancūziją. Tačiau buvo suimtas ir nugabentas į kareivines Hakoje (Hueskos provincija), netoli Prancūzijos sienos.

Karinis tribunolas leido pasirinkti vieną iš dviejų: imtis ginklo arba mirti. Antonijus nusprendė paklusti Dievui. Prieš pat įvykdant mirties bausmę, motinai ir seseriai, kurios nebuvo Jehovos liudytojos, Antonijus parašė štai tokį laišką:

„Mane suėmė ir nuteisė mirti net be teismo svarstymo. Šįvakar mano gyvybė užges. Neliūdėkite ir neverkite..., nes aš paklusau Dievui. Šiaip ar taip, prarasiu labai nedaug, nes jei tokia bus Dievo valia, galėsiu mėgautis nauju ir geresniu gyvenimu... Artėjant paskutinei valandai jaučiuosi visai ramus. Apkabinu jus paskutinį sykį. Nuoširdžiai jus mylintis sūnus ir brolis.“a

Trys kareiviai papasakojo, kad eidamas į egzekucijos vietą Antonijus giedojo Jehovai gyriaus giesmes. Tokios aukos nelieka nepastebėtos Dievo ir jo Sūnaus. Galime būti tikri, kad ištikimi krikščionys, koks buvo Antonijus, susilauks atlygio per prikėlimą. (Jono 5:28, 29)

[Išnaša]