Ar iš tiesų būtinas kraujo perpylimas?

PRAĖJUSIŲ metų lapkričio mėnesį šį klausimą laikraštyje uždavė dr. Sirilis Godekas, Long Ailendo koledžo ligoninės urologijos skyriaus vedėjas (Bruklino raj., Niujorkas). Jis rašė: „Šiandien kraujas tikriausiai nebūtų laikomas vaistu, nes jis neatitiktų Maisto ir vaistų valdybos nustatytų saugumo normų. Kraujas — kūno organas, todėl jo perpylimas yra ne kas kita, kaip organo transplantacija.“

Dr. Godekas pareiškė: „Transplantuoti organą ligoniui siūloma paskiausiai. Prieš transplantaciją pacientai nuodugniai informuojami apie visus alternatyvius gydymo metodus, nes galimas sunkus šalutinis poveikis.“ O apie kraujo perpylimą jis pasakė: „Perpylimo nauda tokia abejotina, kad daugelis chirurgų jo vengia ne tik dėl medicininių, bet ir dėl juridinių priežasčių.“

Blogiausia, kad perpylus kraują tūkstančiai žmonių užkrečiami mirtinomis ligomis, tarp jų AIDS. Nors kraujo tikrinimo būdai daug kur ištobulėjo, dr. Godekas pasakė: „Didžiausią pavojų kelia iš infekuotų asmenų paimtas kraujas, kuriame dar neatsirado antikūnų, aptinkamų tikrinimo testais.“

Baigdamas straipsnį dr. Godekas vėl atkreipė dėmesį į antraštėje iškeltą klausimą: „Kai gydytojai ir chirurgai geriau supranta, kaip perduodamas deguonis, bei suvokia, kad hemoglobino kiekis gali būti mažesnis, nei manyta anksčiau, jie beveik visuomet randa alternatyvų. Maždaug prieš metus atliekant sunkias širdies bei kepenų transplantacijos operacijas ligoniai netekdavo daug kraujo, tad nemažai jo reikėdavo perpilti. Dabar šių operacijų metu kraujo perpylimas nedaromas.

Visai tikėtina, kad netolimoje ateityje kraujo perpylimas visiškai nebus daromas. ... Šis ligonių gydymo būdas ne tik brangus ir pavojingas; jis toli gražu nėra geriausias.“