Prisimenant baisią vergijos praeitį

PRIE pat Afrikos šalies Senegalo kranto, netoli Dakaro miesto, yra Goros sala. Iki 1848-ųjų ji 312 metų buvo klestėjusios vergų prekybos centras. Prancūzų uosto, Nanto, archyvuose nurodoma, kad vien 1763—1775 metais iš Goros per Nanto uostą prekybos tikslais buvo pervežta daugiau kaip 103000 vergų.

Dabar kasdien maždaug 200 žmonių aplanko Vergų muziejų (Maison des Esclaves). Gidas Žozefas Ndyjė papasakojo kai kuriuos siaubingus bejėgių aukų išgyvenimus: „Mūsų protėvius ištremdavo, jų šeimas išskirdavo ir kaip gyvuliams odoje įdegindavo ženklą.“ Ištisos šeimos atvykdavo sukaustytos grandinėmis. „Motiną veždavo, pavyzdžiui, į Ameriką, tėvą — į Braziliją, vaikus — į Antilų salas“, — sakė gidas.

„Vyrus pasverdavo, — aiškino Ndyjė, — ir įkainodavo pagal amžių bei kilmę; tam tikras etnines grupes vertino dėl jų atsparumo arba, kaip manoma, dėl vaisingumo. Pavyzdžiui, jorubai buvo vertinami kaip ‛eržilai’.“

Mažasvorius vergus prieš parduodant nupenėdavo kaip žąsis. Kas naktį vergų prekiautojai išsirinkdavo jaunas moteris savo seksualiniams malonumams tenkinti. Neklusniuosius pakardavo ne už kaklo, bet per krūtinę, kad prailgintų jų kančias.

1992 metais Goroje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Laikraštyje The New York Times buvo rašoma, kad „jis atsiprašė už prekybą vergais ir maldavo atleisti visiems prie to prisidėjusiems, įskaitant katalikų misionierius, afrikiečių vergovę laikiusius normaliu dalyku“.

Tačiau ne kiekvienas nori pripažinti, kas įvyko. Prieš dvejus su puse metų, kai dar nebuvo atrasti Nanto uosto dokumentai, vienas prancūzas jėzuitas tvirtino, kad Goroje per metus parduodavo tik 200—500 vergų. Ponas Ndyjė pastebėjo, jog iki šiol „pasaulis nenori pripažinti šių nusikaltimų masto“.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 31 puslapyje]

Gianni Dagli Orti/Corbis

Yann Arthus-Bertrand/Corbis

Perspausdinta iš DESPOTISM—A Pictorial History of Tyranny