Karetaitė. Mažas paukštelis — stiprus balselis

GAUTA IŠ MŪSŲ KORESPONDENTO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

PRO medžius prasiskverbę saulės spinduliai nutvieskė raktažolėmis nusagstytą kriaušį ir praūžusio lietaus išprausti žalumynai sublizgo. Aš sėdėjau ant išvartos ir stebėjau, kaip du maži paukšteliai vikriai siuvinėja po nudžiūvusį papartyną, svyrantį nuo akmens šalia upokšnio.

Atsistojau pasmalsauti. Taip ir maniau: tarp nukarusių paparčio kotų buvo išradingai paslėptas karetaičių lizdelis, dailiai supintas iš samanų. Žvitriųjų karetaičių ilgis (nuo snapo galiuko iki uodegos) siekia tik apie 10 centimetrų ir jos yra vieni iš mažiausių Britanijos paukščių.a Todėl karetaitės atvaizdu 1937 metais buvo puošiamas fartingas — smulkiausia to meto šalies moneta.

Karetaitės, arba tarškučiai, gerai žinomos Europoje, Eurazijoje ir Jungtinėse Valstijose. Britanijoje jos yra labiausiai paplitusios ir sudaro gausiausią populiaciją iš visų perinčių paukščių. Jų nuostabi švelni giesmelė primena lakštingalos balsą ir yra tokia skardi, jog girdisi beveik už kilometro. Tačiau žvarbios žiemos surenka savo duoklę ir gali pražudyti iki 75 procentų karetaičių. Tuo laiku paukšteliai dažnai stengiasi sutūpti kartu, kad būtų šilčiau. Kartą dėžutėje buvo rasta daugiau kaip 60 karetaičių, susispietusių krūvon it plunksnų gužulėlis.

Balandį patinukas suka sumaniai užmaskuotus kupolinius lizdus. Paskui visus aprodo patelei. Ji išsirenka vieną ir iškloja jį pūkais. Dar nepasibaigus balandžiui ji padeda penkis ar šešis baltus kiaušinėlius su rausvai rudais taškeliais. Patelė pati peri juos 14 dienų; mažiausiai po dviejų savaičių jaunikliai palieka lizdą.

Paprastai per vasarą būna dvi vados; kai patelė peri antrą kartą, patinėlis rūpinasi pirmojo perėjimo jaunikliais ir kartais perkelia juos į kitą lizdą. Jei vasara gera ir yra daug vabzdžių maistui, patinukas ima antrą patelę ir įkurdina ją kituose savo namuose.

Sėdėdamas ant išvartos ir šildydamasis gegužės saulėje, sekiau akimis abi karetaites, lakiojančias pirmyn atgal. Joms nutūpus ant šakelės visai arti, aiškiai matėsi rausvai rudos plunksnos ir dryžuoti sparneliai. Bet vėliau jos pastebėjo mane savo valdose, pakėlė trumpas uodegėles ir ėmė čirkšti apie pavojų. Tai buvo man ženklas tyliai pasišalinti.

[Išnaša]