APAŠTALŲ DARBAI

1 Pirmajame pasakojime, Teofili, aprašiau visa, ką Jėzus darė ir ko mokė nuo pat pradžių+ 2 iki tos dienos, kai buvo paimtas į dangų.+ Paimtas jis buvo po to, kai šventosios dvasios vedamas davė savo išsirinktiems apaštalams nurodymų.+ 3 Iškentęs savo kančią, jis daugelį kartų jiems aiškiai parodė, kad yra gyvas,+ – jie per keturiasdešimt dienų ne sykį jį matė, ir jis kalbėjo apie Dievo Karalystę.+ 4 Susitikęs su jais Jėzus prisakė: „Nesitraukite iš Jeruzalės,+ laukite to, ką yra pažadėjęs Tėvas+ ir apie ką esate girdėję iš manęs. 5 Jonas krikštijo vandenyje, o jūs netrukus būsite pakrikštyti šventąja dvasia.“+

6 Kai vėl buvo susirinkę, mokiniai paklausė: „Viešpatie, ar tu jau dabar grąžinsi Izraeliui karalystę?“+ 7 Jėzus atsakė: „Jums nereikia žinoti laikų ar laikotarpių, kuriuos Tėvas pasiliko savo paties žinioje.+ 8 Kai ant jūsų nusileis šventoji dvasia, jūs gausite galios+ ir būsite mano liudytojai+ Jeruzalėje,+ visoje Judėjoje, Samarijoje+ ir iki žemės pakraščių.“+ 9 Tai pasakęs Jėzus jų akivaizdoje ėmė kilti aukštyn, ir debesis paslėpė jį nuo jų akių.+ 10 Jėzui kylant jie žvelgė į dangų, ir staiga greta jų atsirado du vyrai baltais drabužiais+ 11 ir tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami dangun? Tasai Jėzus, kuris buvo iš jūsų tarpo paimtas į dangų, ateis tokiu būdu, kokiu matėte jį kylant į dangų.“

12 Tada nuo vadinamojo Alyvmedžių kalno*, esančio netoli Jeruzalės, šabo kelionės atstumu, jie sugrįžo į Jeruzalę.+ 13 Parėję į namus, kuriuose buvo apsistoję, Petras, Jonas, Jokūbas, Andriejus, Pilypas, Tomas, Baltramiejus, Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Jokūbo sūnus Judas+ užlipo į viršutinį kambarį. 14 Jie visi buvo vienos minties ir kartu su kai kuriomis moterimis,+ Jėzaus motina Marija ir jo broliais+ nuolat melsdavosi.

15 Vieną iš tų dienų Petras atsistojo tarp brolių (iš viso buvo susibūrę maždaug šimtas dvidešimt žmonių) ir prabilo: 16 „Vyrai, broliai, turėjo išsipildyti Raštų žodžiai, kuriuos šventoji dvasia Dovydo lūpomis pranašiškai ištarė apie Judą,+ atvedusį žmones suimti Jėzaus.+ 17 Jis juk buvo priskaičiuotas prie mūsų+ ir išrinktas eiti tokią pat tarnystę. 18 (Gavęs užmokestį už piktadarystę*,+ tas vyras įsigijo sklypą. Jis krito galva žemyn, perplyšo ir jo viduriai išvirto.+ 19 Apie tai sužinojo visi Jeruzalės gyventojai, o anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamachu, tai yra „Kraujo sklypu“.) 20 Juk Psalmių knygoje parašyta: ‘Tebus jo buveinė apleista, joje tenegyvena niekas’+ ir: ‘Jo pareigos* kitam teatitenka’.+ 21 Todėl reikia mums išsirinkti vieną iš vyrų, kurie vaikščiojo su mumis visą tą laiką, kai Viešpats Jėzus darbavosi* tarp mūsų, – 22 nuo tada, kai buvo Jono pakrikštytas,+ iki dienos, kai buvo iš mūsų tarpo paimtas aukštyn.+ Teliudija jis kartu su mumis apie jo prisikėlimą.“+

23 Ir jie pasiūlė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, pravarde Justas, ir Motiejų. 24 Paskui meldėsi tokiais žodžiais: „Tu, Jehova*, pažįsti visų širdis,+ todėl parodyk, katrą iš šių dviejų išsirinkai, 25 kad užimtų šios tarnystės ir apaštalystės vietą, iš kurios Judas pasitraukė ir nuėjo savo keliu.“+ 26 Taigi jie metė dėl jų burtą.+ Burtas krito Motiejui, ir šis buvo priskaitytas prie vienuolikos apaštalų.

2 Atėjus Penkiasdešimtinių* dienai,+ visi drauge buvo vienoje vietoje. 2 Jiems ten besėdint, staiga iš dangaus atsklido ūžesys, lyg būtų pakilęs smarkus vėjas, – ūžė visame name.+ 3 Tada susirinkusieji išvydo tarsi kokius ugnies liežuvius – tie pasidalijo ir nusileido ant kiekvieno iš jų. 4 Visi tapo kupini šventosios dvasios+ ir ėmė kalbėti kitomis kalbomis – tomis, kuriomis dvasia davė jiems prabilti.+

5 Jeruzalėje buvo apsigyvenę dievobaimingų žydų iš visų tautų po dangumi.+ 6 Tam ūžesiui pasigirdus, susirinko daugybė žmonių. Išgirdę anuos kalbant jų kalbomis jie suglumo. 7 Be galo nustebę jie kalbėjo: „Pažiūrėkit! Argi visi tie kalbantys nėra galilėjiečiai?+ 8 Tai kaipgi mes kiekvienas girdime iš jų lūpų savo gimtąją kalbą? 9 Partai, medai,+ elamitai,+ Mesopotamijos, Judėjos, Kapadokijos, Ponto, Azijos*,+ 10 Frygijos, Pamfilijos, Egipto, Libijos sričių ties Kirėne gyventojai, atvykėliai iš Romos, tiek žydai, tiek prozelitai*,+ 11 kretiečiai ir arabai – mes visi girdime juos kalbant apie didingus Dievo darbus mūsų kalbomis!“ 12 Tad žmonės apstulbę ir sumišę vienas kito klausinėjo: „Ką gi tai galėtų reikšti?“ 13 O kiti šaipydamiesi sakė: „Jie prisigėrę jauno vyno.“

14 Atsistojęs su Vienuolika,+ Petras garsiai į juos kreipėsi: „Judėjos vyrai ir visi Jeruzalės gyventojai! Tebūna jums tai žinoma! Įsiklausykite į mano žodžius! 15 Šie žmonės nėra, kaip jums atrodo, pasigėrę, juk dar tik trečia valanda dienos*. 16 Ne! Vyksta tai, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį: 17 ‘Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – visokiausiems žmonėms išliesiu savo dvasios; jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, jūsų senoliai sapnuos sapnus.+ 18 Net ant savo vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savosios dvasios, ir jie pranašaus.+ 19 Darysiu stebuklų* aukštai danguje, taip pat ženklų žemai žemėje – čia bus kraujo, ugnies, kils debesys dūmų. 20 Saulė pavirs tamsa, o mėnulis – krauju, prieš ateinant didžiai ir įstabiai Jehovos dienai. 21 Ir kiekvienas, kas šaukiasi Jehovos vardo, bus išgelbėtas.’+

22 Izraelio vyrai, paklausykite šitų žodžių! Jėzus Nazarietis yra Dievo siųstas vyras, ir Dievas tai aiškiai parodė darydamas per jį įstabius darbus, stebuklus ir ženklus tarp jūsų,+ kaip patys žinote. 23 Šį vyrą, pagal Dievo valią ir numatymą perduotą,+ jūs piktadarių rankomis nužudėte prikaldami prie stulpo.+ 24 Bet Dievas jį prikėlė+ – išvadavo iš mirties kančių*, nes nebuvo galima leisti, kad mirtis laikytų jį savo gniaužtuose.+ 25 Juk Dovydas apie jį kalba: ‘Visuomet turiu Jehovą sau prieš akis, jis yra mano dešinėje, kad nesvyruočiau. 26 Todėl pralinksmėjo manoji širdis, džiūgavo mano liežuvis. Aš gyvensiu* viltimi, 27 nes tu manęs* kape* nepaliksi ir neleisi savo ištikimajam supūti.+ 28 Tu parodei man gyvenimo kelius ir savo artumu* pripildysi mane džiaugsmo.’+

29 Vyrai, broliai, galiu be baimės kalbėti jums apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas,+ ir jo kapas tebėra pas mus iki šios dienos. 30 Būdamas pranašas ir turėdamas mintyje Dievo jam duotą priesaiką pasodinti vieną iš jo palikuonių* į jo sostą,+ 31 Dovydas iš anksto numatė Kristaus prisikėlimą ir apie tai kalbėjo – apie tai, kad jis nebus paliktas kape* ir kad jo kūnas nesupus.+ 32 Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudininkai.+ 33 Jis buvo išaukštintas iki Dievo dešinės+ ir gavo iš Tėvo pažadėtą šventąją dvasią,+ todėl ją išliejo, ir jūs tai matote ir girdite. 34 Dovydas juk nepakilo į dangų. Jis sako: ‘Jehova mano Viešpačiui tarė: „Sėskis mano dešinėje 35 ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus lyg suolelį tau po kojų.“’+ 36 Todėl tegu visi Izraelio namai žino, kad jį – tą Jėzų, kurį jūs prikalėte prie stulpo,+ – Dievas padarė ir Viešpačiu,+ ir Kristumi.“

37 Tie žodžiai vėrė žmonėms širdį, ir jie klausinėjo Petrą ir kitus apaštalus: „Vyrai, broliai, ką mums daryti?“ 38 Petras jiems tarė: „Atgailaukite,+ ir kiekvienas tepasikrikštija+ Jėzaus Kristaus vardu, kad jums būtų atleistos nuodėmės.+ Tada gausite šventosios dvasios dovaną. 39 Juk tas pažadas+ skirtas jums ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik Jehova, mūsų Dievas, pašauks.“+ 40 Dar daug jis kalbėjo ir gerai paliudijo. „Gelbėkitės iš šitos nedoros kartos!“+ – ragino juos. 41 Taigi tie, kurie noriai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti,+ ir taip tą dieną prie jų prisidėjo apie trys tūkstančiai.+ 42 Ir jie tvirtai laikėsi apaštalų mokymo, visu kuo dalijosi, drauge vaišinosi+ ir meldėsi.+

43 Visus žmones ėmė baimė ir per apaštalus buvo daroma daug stebuklų ir ženklų.+ 44 Įtikėjusieji rinkdavosi drauge ir visa turėjo bendra. 45 Jie parduodavo savo žemę ir kitokį turtą+ ir ką už tai gaudavo, išdalydavo visiems, kiek kam reikia.+ 46 Jie visi diena po dienos rinkosi šventykloje, laužė duoną tai vienuose, tai kituose namuose, drauge vaišinosi su džiugesiu ir tyra širdimi 47 ir aukštino Dievą. Visi žmonės buvo jiems prielankūs, ir Jehova kasdien gausino jų gretas – vis daugiau žmonių stojo į išgelbėjimo kelią.+

3 Kartą, artėjant maldos valandai, tai yra devintajai*, Petras ir Jonas ėjo į šventyklą. 2 Ten žmonės atnešė vieną nuo gimimo luošą vyrą. Kasdien jį palikdavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų einančių į šventyklą jį sušelpti. 3 Pamatęs Petrą ir Joną beįeinančius, tas vyras ėmė prašyti išmaldos. 4 Petras su Jonu įdėmiai pažiūrėjo į jį ir tarė: „Pažvelk į mus.“ 5 Šis įbedė į juos akis tikėdamasis ką nors gauti. 6 Tačiau Petras pasakė: „Sidabro ir aukso neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu sakau: vaikščiok!“+ 7 Tuomet paėmė luošajam už dešinės rankos ir jį pakėlė.+ Vyro pėdos ir kulkšnys bemat sutvirtėjo,+ 8 jis stryktelėjo ant kojų+ ir ėmė vaikščioti. Įėjęs drauge su jais į šventyklą vyras vaikščiojo pasišokinėdamas ir liaupsino Dievą. 9 Visi žmonės matė, kad jis vaikščioja ir liaupsina Dievą. 10 Atpažinę, kad čia tas, kuris sėdėdavo prie šventyklos Gražiųjų vartų ir prašydavo išmaldos,+ jie nustėro iš nuostabos, tiesiog apstulbo dėl to, kas su juo nutiko.

11 Kol jis laikėsi įsitvėręs Petro ir Jono, žmonės nustebę subėgo pas juos į vadinamąją Saliamono kolonadą.+ 12 Tai matydamas Petras kreipėsi į juos: „Izraelio vyrai, ko stebitės ir ko taip žiūrite į mus, tarsi mes savo pačių galia ar dievotumu būtume padarę, kad jis vaikščiotų? 13 Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas,+ mūsų protėvių Dievas, pašlovino savo tarną+ Jėzų,+ kurį jūs patys išdavėte+ ir kurio išsižadėjote Piloto akivaizdoje, nors tas buvo nusprendęs jį paleisti. 14 Jūs išsižadėjote švento ir teisaus žmogaus ir pareikalavote, kad jums paleistų žudiką.+ 15 Jūs nužudėte didįjį Vedlį,+ vedantį į gyvenimą. Bet Dievas prikėlė jį iš mirusių, ir mes esame to liudytojai.+ 16 Taigi šį vyrą, kurį matote ir pažįstate, stiprų padarė Jėzaus vardas ir mūsų tikėjimas jo vardu. Tikėjimas Jėzumi išgydė šį vyrą jūsų visų akivaizdoje. 17 Tačiau aš suprantu, broliai, kad padarėte tai iš nežinojimo,+ kaip ir jūsų vyresnybė.+ 18 Taip Dievas išpildė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, – kad jo Kristus turės kentėti.+

19 Tad atgailaukite+ ir pasikeiskite*,+ kad jūsų nuodėmės būtų išdildytos,+ kad nuo Jehovos* ateitų atgaivos laikai 20 ir jis atsiųstų jums skirtąjį Kristų – Jėzų. 21 Dangus, tiesa, turi jį sulaikyti iki meto, kai bus atkurta visa, apie ką Dievas senovėje buvo kalbėjęs savo šventųjų pranašų lūpomis. 22 Antai Mozė pasakė: ‘Dievas Jehova iš jūsų brolių paskirs jums pranašą, tokį kaip aš,+ ir turėsite klausyti visko, ką tik jis jums sakys.+ 23 Kas* to pranašo neklausys, bus pašalintas iš tautos.’+ 24 Ir visi pranašai, kiek tik jų yra kalbėję, – nuo Samuelio ir paskesni – skelbė apie šias dienas.+ 25 Jūs esate sūnūs pranašų ir sandoros, kurią Dievas sudarė su jūsų protėviais+ tardamas Abraomui: ‘Per tavo palikuonį* bus palaimintos visos žemės giminės.’+ 26 Dievas savo išrinktąjį Tarną atsiuntė pirmiausia jums,+ kad jus palaimintų – nugręžtų kiekvieną nuo piktų darbų.“

4 Kai juodu kalbėjo žmonėms, prisistatė aukštieji kunigai, šventyklos sargybos viršininkas ir sadukiejai.+ 2 Šie piktinosi, kad apaštalai moko liaudį ir skelbia apie Jėzaus prisikėlimą iš mirusių,+ 3 todėl suėmė juos ir uždarė+ iki kitos dienos (mat jau buvo vakaras). 4 Tačiau daugelis klausiusių tos kalbos įtikėjo, ir tikinčiųjų padaugėjo iki maždaug penkių tūkstančių vyrų.+

5 Kitą dieną Jeruzalėje susirinko žydų vadovai, vyresnieji ir Raštų aiškintojai, 6 įskaitant Aną,+ vieną iš aukštųjų kunigų, taip pat Kajafą,+ Joną, Aleksandrą ir visus iš to kunigo giminės. 7 Pasistatę apaštalus viduryje jie paklausė: „Kieno įgalioti tai padarėte? Kieno vardu?“ 8 Tada Petras, kupinas šventosios dvasios,+ kreipėsi į juos:

„Tautos vadovai ir vyresnieji! 9 Jei šiandien dėl geradarystės luošam žmogui+ esame tardomi ir norite žinoti, kieno dėka jis pagijo, 10 tebūna visiems jums ir visai Izraelio liaudžiai žinoma, kad tai padaryta Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu.+ Jūs prikalėte jį prie stulpo,+ bet Dievas jį iš mirusių prikėlė.+ Tai jo dėka šis žmogus stovi jūsų akivaizdoje sveikas. 11 Jis yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, paniekinote ir kuris tapo kertiniu akmeniu*’.+ 12 Ir niekas kitas mūsų neišgelbės, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo.+ Tik per jį galime būti išgelbėti.“+

13 Matydami, kaip drąsiai Petras ir Jonas kalba, ir supratę, kad jiedu tėra nemokyti, paprasti žmonės,+ jie stebėjosi. Be to, atpažino juodu buvus kartu su Jėzumi.+ 14 Regėdami greta apaštalų stovintį pagydytą žmogų,+ jie neturėjo kaip paprieštarauti,+ 15 tad įsakė jiems išeiti iš Sinedriono ir ėmė tartis: 16 „Ką darysime su šiais žmonėmis?+ Juk jiedu padarė kai ką išties nepaprasta, ir tai pagarsėjo tarp visų Jeruzalės gyventojų.+ Mes negalime to paneigti. 17 Bet kad tos kalbos liaudyje nebesklistų, prigrasinkime juos niekam šituo vardu nebekalbėti.“+

18 Tuomet jie pasišaukė juodu ir paliepė, kad niekur Jėzaus vardu nekalbėtų ir nemokytų. 19 Petras ir Jonas atsakė: „Ar teisinga Dievo akivaizdoje klausyti jūsų, o ne Dievo? Spręskite patys. 20 O mes negalime liautis kalbėję apie tai, ką matėme ir girdėjome.“+ 21 Taigi jie dar sykį juos prigrasino ir paleido, nes nerado dingsties nubausti. Ir dar jie prisibijojo žmonių,+ mat dėl to, kas buvo įvykę, visi šlovino Dievą. 22 Anam stebuklingai išgydytam žmogui buvo daugiau negu keturiasdešimt metų.

23 Paleisti jie nuėjo pas saviškius ir papasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji. 24 Išklausę juodu, susirinkusieji visi drauge meldėsi Dievui:

„Visavaldi, tu esi tas, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose,+ 25 ir kuris savo šventąja dvasia įkvėpė savo tarną, mūsų protėvį Dovydą ištarti:+ ‘Ko nerimsta tautos, ko gentys tuščias užmačias rezga? 26 Žemės karaliai pakilo ir valdovai susibūrė draugėn prieš Jehovą ir jo pateptąjį*.’+ 27 Išties, ir Erodas, ir Poncijus Pilotas+ su kitataučiais ir Izraelio žmonėmis susibūrė šiame mieste prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, tavo pateptąjį,+ 28 kad įvykdytų tai, kas tavąja galia* ir valia buvo iš anksto nustatyta.+ 29 Todėl dabar, Jehova, atkreipk dėmesį į jų grasinimus, suteik savo vergams didžios drąsos skelbti tavo žodį 30 ir ištiesk ranką, kad tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų gydomi žmonės ir daromi ženklai ir stebuklai.“+

31 Jiems karštai pasimeldus, vieta, kur jie buvo susirinkę, sudrebėjo. Visi iki vieno prisipildė šventosios dvasios+ ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.+

32 Įtikėjusiųjų daugybė buvo vieningi širdimi ir siela*. Nė vienas nesakė, kad tai, ką tùri, yra jo, – visa jiems buvo bendra.+ 33 Apaštalai su didžia galia liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą;+ su jais visais buvo didi malonė. 34 Nė vienas iš jų nestokojo,+ nes visi, kas turėjo ar žemės sklypų, ar namų, tuos parduodavo ir ką pardavę gaudavo, atnešdavo 35 ir atiduodavo apaštalams.+ Tada būdavo padalijama kiekvienam, kiek reikia.+ 36 Iš Kipro kilęs levitas, vardu Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu+ (išvertus – „paguodos sūnus“), 37 turėjo žemės. Ją pardavęs jis irgi atnešė pinigus ir atidavė apaštalams.+

5 Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavęs sklypą, 2 dalį gautų pinigų nuslėpė (jo žmona apie tai žinojo), o kitą dalį atnešė ir atidavė apaštalams.+ 3 Bet Petras pasakė: „Ananijau, kodėl leidaisi Šėtono sukurstomas pameluoti+ šventajai dvasiai+ ir nuslėpti dalį už sklypą gautų pinigų? 4 Argi ne tavo buvo tai, ką turėjai? O ir ką gavai pardavęs, argi nepriklausė tau? Kodėl širdyje sumanei tokį dalyką? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ 5 Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas susmuko ir mirė. Visus, kurie apie tai sužinojo, apėmė didelė baimė. 6 Jaunesni vyrai pakilę susupo Ananiją į drobules ir išnešę palaidojo.

7 Po kokių trijų valandų atėjo ir jo žmona. Ji nežinojo, kas buvo nutikę. 8 Petras paklausė: „Sakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?“ Ji atsakė: „Taip, už tiek.“ 9 Tada Petras jai tarė: „Kodėl judu susimokėte meluoti Jehovos dvasiai*? Štai jau prie durų tie, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš.“ 10 Ir ši bemat susmuko jam prie kojų ir mirė. Įėję vidun anie jauni vyrai rado ją negyvą ir išnešę palaidojo šalia vyro. 11 Visą bendruomenę ir visus apie tai išgirdusius apėmė didelė baimė.

12 Apaštalų rankomis tarp žmonių buvo daroma daug ženklų ir stebuklų;+ jie rinkdavosi Saliamono kolonadoje.+ 13 Tiesa, niekas nedrįso prie jų prisidėti, bet apskritai liaudis juos labai gyrė. 14 Tikinčių Viešpatį gausėjo – jų būrį papildė daugybė vyrų ir moterų.+ 15 Žmonės į didžiąsias gatves nešdavo ligonius ir guldydavo juos ant nedidelių gultų ir neštuvų, kad Petrui einant pro šalį bent jo šešėlis kristų ant kurio nors iš jų.+ 16 Į Jeruzalę ėjo ir daugybė aplinkinių miestų gyventojų, jie gabeno ligonius ir tuos, kuriuos vargino netyrosios dvasios, ir visi jie būdavo išgydomi.

17 O vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų atšakos apimti pavydo sujudo. 18 Jie suėmė apaštalus ir uždarė į miesto kalėjimą.+ 19 Bet naktį Jehovos angelas atidarė kalėjimo duris,+ išvedė juos ir pasakė: 20 „Eikite į šventyklą, atsistokite ten ir kalbėkite žmonėms visus gyvenimo žodžius.“ 21 Taigi auštant jie įėjo į šventyklą ir ėmė mokyti.

Tuo metu vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai susirinkę sušaukė Sinedrioną su visa Izraelio tautos vyresnybe ir pasiuntė į kalėjimą sargybinius atvesti apaštalų. 22 Tie nuėjo į kalėjimą, bet jų nerado, ir sugrįžę pranešė: 23 „Kalėjimas buvo saugiai užrakintas ir sargybiniai stovėjo prie durų, tačiau kai jas atidarėme, nieko viduje neradome.“ 24 Tai išgirdę, šventyklos sargybos viršininkas ir aukštieji kunigai suglumo ir ėmė svarstyti, kas dabar bus. 25 Bet atėjęs kažkoks žmogus pranešė: „Tie vyrai, kuriuos buvote įkalinę, stovi šventykloje ir moko žmones!“ 26 Tada sargybos viršininkas su sargybiniais nuėjo ir apaštalus išsivedė, bet be prievartos, mat bijojo būti žmonių užmėtyti akmenimis.+

27 Taigi jie atvedė apaštalus ir pastatė Sinedriono akivaizdoje. Tada vyriausiasis kunigas ėmė juos klausinėti. 28 Jis sakė: „Mes jums griežtai uždraudėme mokyti tuo vardu,+ o jūs štai savo mokymu užtvindėte Jeruzalę ir dar norite užtraukti ant mūsų kaltę dėl to žmogaus kraujo!“+ 29 Petras ir kiti apaštalai atsakė: „Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių.+ 30 Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabinote jį ant stulpo*.+ 31 Tą Jėzų, didįjį Vedlį+ ir Gelbėtoją,+ Dievas išaukštino iki savo dešinės,+ kad Izraelis galėtų atgailauti ir gauti nuodėmių atleidimą.+ 32 Mes esame šių dalykų liudytojai,+ kaip ir šventoji dvasia,+ kurią Dievas davė jo klausantiems.“

33 Tai išgirdę tie užsidegė pykčiu ir jau norėjo su jais susidoroti. 34 Bet tada priešais Sinedrioną atsistojo fariziejus, vardu Gamalielis,+ visų gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis paliepė apaštalus trumpam išvesti 35 ir prabilo: „Izraelio vyrai, gerai pagalvokite prieš ką nors darydami su šiais žmonėmis. 36 Antai prieš kurį laiką buvo iškilęs Teudas. Jis laikė save kažin kuo, ir prie jo prisidėjo kokie keturi šimtai vyrų. Bet kai buvo nužudytas, visi jo sekėjai buvo išsklaidyti ir nieko jiems neišėjo. 37 Po jo, surašymo dienomis, iškilo Judas Galilėjietis ir patraukė liaudį paskui save. Tačiau jis irgi žuvo, ir visi jo sekėjai buvo išblaškyti. 38 Todėl aš jums sakau: neprasidėkite su šitais žmonėmis, palikite juos. Jeigu šis sumanymas ar darbas iš žmonių, jis žlugs, 39 bet jeigu iš Dievo, jūs nepajėgsite jų sužlugdyti.+ Dar, žiūrėk, pasirodys, kad kovojate prieš patį Dievą.“+ 40 Ir jie paklaũsė jo. Tada vėl pasišaukė apaštalus, nuplakdino*+ ir, įsakę nebekalbėti Jėzaus vardu, paleido.

41 O tie eidami iš Sinedriono džiaugėsi,+ kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl jo vardo. 42 Ir kasdien šventykloje ir po namus+ jie nepaliaudami mokė ir skelbė gerąją naujieną apie Kristų Jėzų.+

6 Tomis dienomis, mokinių skaičiui augant, graikakalbiai žydai ėmė murmėti prieš hebrajiškai kalbančius žydus, nes kasdien skirstant maistą būdavo pamirštamos jų našlės.+ 2 Todėl Dvylika sukvietė visą mokinių būrį ir pasakė: „Nedera mums palikti Dievo žodį ir patarnauti prie stalų.+ 3 Taigi, broliai, parinkite iš savo tarpo septynis vyrus, turinčius gerą vardą,+ kupinus dvasios ir išminties.+ Mes paskirsime juos tvarkyti šių reikalų,+ 4 o patys atsidėsime maldai ir žodžio tarnystei.“ 5 Visiems mokiniams toks sprendimas patiko, ir jie pasirinko Steponą, tikėjimo ir šventosios dvasios kupiną vyrą, taip pat Pilypą,+ Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos. 6 Jie atvedė juos pas apaštalus, tie pasimeldė ir uždėjo ant jų rankas.+

7 Taigi Dievo žodis toliau plito,+ ir mokinių skaičius Jeruzalėje sparčiai augo.+ Tikėjimui pakluso ir didelis būrys kunigų.+

8 Steponas, malonės ir galios kupinas vyras, darė tarp žmonių didžių stebuklų ir ženklų. 9 Bet žmonės iš vadinamosios atleistinių* sinagogos, kai kurie kirėniečiai, aleksandriečiai, taip pat kai kurie atvykėliai iš Kilikijos ir Azijos pakilo su Steponu ginčytis. 10 Jie nepajėgė atsilaikyti prieš Stepono išmintį ir dvasią, kurios įkvėptas jis kalbėjo.+ 11 Tuomet slapta pakurstė kai kuriuos vyrus sakyti: „Mes girdėjome jį piktžodžiaujant prieš Mozę ir Dievą.“ 12 Taip jie sukėlė liaudį, vyresniuosius ir Raštų aiškintojus. Užpuolę jie Steponą sučiupo ir nuvedė į Sinedrioną. 13 Tada priekin išvedė netikrus liudininkus ir tie tvirtino: „Tas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šią šventą vietą ir prieš Įstatymą. 14 Antai mes girdėjome jį sakant, kad tas Jėzus Nazarietis sugriaus šią vietą ir pakeis Mozės mums perduotus papročius.“

15 Visi sėdintys Sinedrione įbedę akis žiūrėjo į jį ir matė, kad jo veidas tarsi angelo.

7 Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar visa tai tiesa?“ 2 Steponas prabilo: „Vyrai! Broliai ir tėvai! Paklausykite! Šlovingasis Dievas pasirodė mūsų protėviui Abraomui Mesopotamijoje, dar prieš jam persikeliant į Haraną,+ 3 ir tarė: ‘Eik iš savo krašto, palik savo gimines ir keliauk į kraštą, kurį tau parodysiu.’+ 4 Taigi Abraomas iškeliavo iš chaldėjų žemės ir apsigyveno Harane. Po tėvo mirties+ Dievas atvedė jį į kraštą, kuriame dabar gyvenate.+ 5 Paveldo jame Dievas Abraomui nedavė – nė pėdos žemės, bet davė pažadą, kad tas kraštas kaip nuosavybė atiteks jam ir jo palikuoniams,+ nors tuomet vaikų Abraomas dar neturėjo. 6 Be to, Dievas pasakė, kad jo palikuoniai gyvens svetimame krašte, vergaus ir kęs priespaudą keturis šimtus metų.+ 7 ‘Tautą, kuriai jie vergaus, aš tei̇̃siu,+ – tarė Dievas. – Paskui jie iškeliaus ir tarnaus man šitoje vietoje.’+

8 Dievas sudarė su Abraomu apipjaustymo sandorą.+ Abraomui gimė Izaokas+ ir aštuntąją dieną jis sūnų apipjaustė.+ Izaokui gimė Jokūbas,* o Jokūbui – dvylika patriarchų. 9 Patriarchai ėmė pavydėti Juozapui+ ir pardavė jį į Egiptą.+ Bet Dievas buvo su Juozapu.+ 10 Jis išvadavo jį iš visų vargų, suteikė išminties ir nuteikė Egipto valdovą faraoną būti jam maloningą. Šis paskyrė Juozapą Egipto ir visų savo namų valdytoju.+ 11 Paskui visame Egipte ir Kanaane užėjo badas – labai sunkus metas, ir mūsų protėviai nebeturėjo ko valgyti.+ 12 Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų protėvius pirmą kartą.+ 13 Antrąjį kartą Juozapas savo broliams pasisakė, kas esąs, ir faraonas sužinojo apie Juozapo kilmę.+ 14 Tada Juozapas siuntė žinią ir parsikvietė savo tėvą Jokūbą ir visą giminę pas save+ – septyniasdešimt penkis žmones.+ 15 Taip Jokūbas atvyko į Egiptą.+ Ten jis ir mirė,+ ten mirė ir mūsų protėviai.+ 16 Jie buvo pargabenti į Sichemą ir palaidoti kape, kurį Abraomas už sidabrą buvo nupirkęs Sicheme iš Hamoro sūnų.+

17 Artinantis laikui, kai turėjo išsipildyti pažadas, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta Egipte išaugo ir tapo gausi. 18 Tada Egipte iškilo visai kitoks valdovas, apie Juozapą jis nieko nežinojo.+ 19 Jis griebėsi prieš mūsų giminę klastos – engė mūsų tėvus, kad pamestų savo kūdikius ir tie neišgyventų.+ 20 Tuo metu gimė Mozė; jis buvo dieviškai gražus*. Tris mėnesius jis augo tėvo namuose,+ 21 o paskui buvo paliktas.+ Faraono duktė jį pasiėmė ir užaugino kaip savo sūnų.+ 22 Mozė buvo išmokytas visos egiptiečių išminties ir garsėjo savo žodžiais ir darbais.+

23 Kai Mozei suėjo keturiasdešimt, jam kilo noras* pažiūrėti, kaip gyvena jo broliai, Izraelio sūnūs.+ 24 Jis pamatė, kaip egiptietis vieną iš jų skriaudžia, todėl stojo jo ginti ir egiptietį užmušė – taip už savo tautietį atkeršijo. 25 Mozė manė, kad broliai supras: per jį Dievas siunčia jiems išgelbėjimą. Bet tie nesuprato. 26 Kitą dieną, pamatęs du iš jų besimušant, Mozė mėgino juos sutaikyti sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?!’ 27 Tačiau tas, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį tardamas: ‘Kas paskyrė tave mūsų vadu ir teisėju? 28 Bene ir su manimi nori susidoroti, kaip kad vakar susidorojai su egiptiečiu?’ 29 Tai išgirdęs Mozė pabėgo ir apsigyveno kaip svetimšalis Midjano krašte; ten jam gimė du sūnūs.+

30 Praėjus keturiasdešimčiai metų, Sinajaus kalno dykumoje, degančio krūmo liepsnoje jam pasirodė angelas.+ 31 Išvydęs tą reginį Mozė nustebo ir jau norėjo prieiti pasižiūrėti, tačiau tada pasigirdo Jehovos balsas: 32 ‘Aš esu tavo protėvių Dievas – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.’+ Mozė ėmė drebėti ir toliau žiūrėti į krūmą bijojo. 33 Jehova jam tarė: ‘Nusiauk sandalus, nes žemė, ant kurios stovi, yra šventa. 34 Aš mačiau, kaip Egipte engiama mano tauta, girdėjau jų vaitojimą+ ir atėjau jų išvaduoti. Taigi dabar siunčiu tave į Egiptą.’ 35 Tam pačiam Mozei, kurio jie išsižadėjo sakydami: ‘Kas paskyrė tave vadu ir teisėju?’,+ Dievas per angelą, pasirodžiusį krūme, perdavė žinią,+ kad jis bus vadas ir išvaduotojas. 36 Šitas vyras išvedė juos+ ir darė stebuklus ir ženklus Egipte,+ prie Raudonosios jūros+ ir visus keturiasdešimt metų dykumoje.+

37 Tas pats Mozė Izraelio sūnums pasakė: ‘Dievas iš jūsų brolių paskirs jums pranašą, tokį kaip aš.’+ 38 Tai jis bendruomenei esant dykumoje buvo su angelu,+ ir šis kalbėjo jam+ ant Sinajaus kalno; tai jis buvo su mūsų protėviais. Jam buvo apreikšti gyvieji žodžiai, kad perduotų juos mums.+ 39 Mūsų protėviai nenorėjo jo klausyti, jį atstūmė+ ir širdyse gręžėsi atgal į Egiptą.+ 40 Jie sakė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kad eitų pirma mūsų, nes nežinia, kas nutiko tam Mozei, tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto krašto.’+ 41 Taigi jie anomis dienomis pasidarė veršį, atvedė tam stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu.+ 42 Todėl Dievas nuo jų nusigręžė ir paliko juos tarnauti dangaus kareivijai,+ kaip Pranašų knygoje parašyta: ‘Ne man tuos keturiasdešimt metų dykumoje jūs aukojote atnašas ir aukas, Izraelio namai. 43 Jūs nešiojotės Molocho palapinę+ ir dievo Refano žvaigždę – atvaizdus, kuriuos pasidarėte garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.’+

44 Dykumoje mūsų protėviai turėjo Liudijimo Palapinę, kokią Mozei pagal jo regėtą pavyzdį įsakė padaryti tas, kuris su juo kalbėjo.+ 45 Mūsų protėviai ją pasiėmė ir Jozuės vedami atsigabeno į kraštą tautų,+ kurias Dievas išvijo mūsų protėviams iš akių.+ Čia ji liko iki Dovydo dienų. 46 Dovydas rado malonę Jokūbo Dievo akivaizdoje ir paprašė, kad Dievas leistų pastatyti jam buveinę.+ 47 Tuos namus pastatė Saliamonas.+ 48 Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo namuose,+ kaip sako pranašas: 49 ‘Dangus – mano sostas,+ o žemė – pakojis.+ Tad kokius namus man pastatysite? – klausia Jehova. – Kur būtų mano buveinė*? 50 Argi ne mano ranka visa tai padarė?’+

51 Kietasprandžiai! Jūsų širdys ir ausys – neapipjaustytos! Kaip ir jūsų protėviai, jūs visada priešinatės šventajai dvasiai.+ 52 Kurio iš pranašų jūsų protėviai nepersekiojo?+ Jie žudė tuos, kurie iš anksto skelbė apie Teisiojo atėjimą.+ Ir tą Teisųjį jūs dabar išdavėte ir nužudėte.+ 53 Jūs gavote Įstatymą, perduotą angelų,+ bet jo nesilaikėte!“

54 Tai išgirdę jie įtūžo ir ėmė griežti dantimis. 55 Šventosios dvasios kupinas, Steponas pažvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.+ 56 Jis tarė: „Štai! Regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų,+ stovintį Dievo dešinėje.“+ 57 Išgirdę tuos žodžius, tie ėmė nesavais balsais šaukti ir užsidengė ausis. Tada visi kaip vienas puolė jį 58 ir išsivarę už miesto ėmė mėtyti akmenimis.+ Liudytojai+ savo apsiaustus buvo pasidėję prie kojų jauno vyro, vardu Saulius.+ 59 Mėtomas akmenimis, Steponas sušuko: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ 60 Tada suklupęs garsiu balsu ištarė: „Jehova, nekaltink jų dėl šitos nuodėmės!“+ Ir tai pasakęs mirė*.

8 Saulius pritarė Stepono nužudymui.+

Tą dieną prasidėjo smarkus Jeruzalės bendruomenės persekiojimas ir visi, išskyrus apaštalus, buvo išblaškyti po Judėjos ir Samarijos sritis.+ 2 Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir labai dėl jo raudojo. 3 O Saulius ėmė nuožmiai pulti bendruomenę. Jis braudavosi į namus, tempdavo laukan tiek vyrus, tiek moteris ir perduodavo juos įkalinti.+

4 Išblaškytieji keliaudami per šalį skelbė gerąją naujieną, skleidė žodį.+ 5 Antai Pilypas nuvyko į Samarijos miestą*+ ir ėmė skelbti tenykščiams apie Kristų. 6 Minios susirinkusiųjų visi iki vieno dėmesingai klausėsi Pilypo žodžių ir matė jo daromus ženklus – 7 netyrosios dvasios, kurios vargino daugelį žmonių, garsiu balsu šaukdamos iš jų išeidavo.+ Buvo išgydyta daug paralyžiuotų ir luošų. 8 Taigi tam miestui buvo daug džiaugsmo.

9 Mieste buvo toks vyras, vardu Simonas. Jis užsiiminėjo būrimu, tuo stulbindamas samariečių tautą, ir tvirtino esąs didis. 10 Jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, jo atidžiai klausydavosi ir sakydavo: „Jis yra Dievo Galybė, didi Galybė.“ 11 Taigi jie Simono įdėmiai klausydavosi, nes jis jau kurį laiką stebino juos savo burtais. 12 Bet, girdėdami Pilypą skelbiant gerąją naujieną apie Dievo Karalystę+ ir Jėzaus Kristaus vardą, tiek vyrai, tiek moterys juo patikėjo ir ėmė krikštytis.+ 13 Simonas ir pats įtikėjo. Pakrikštytas jis nesitraukė nuo Pilypo+ ir negalėjo atsistebėti matydamas jo daromus ženklus, didžius ir įstabius darbus.

14 Jeruzalėje apaštalai išgirdo, kad Samarija priėmė Dievo žodį,+ todėl nusiuntė ten Petrą ir Joną. 15 Tie nuvykę meldėsi už tenykščius, kad jie gautų šventąją dvasią.+ 16 Mat ji dar nebuvo nusileidusi nė ant vieno iš jų – jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.+ 17 Tuomet juodu uždėjo ant jų rankas,+ ir tie gavo šventąją dvasią.

18 Pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu suteikiama dvasia, Simonas pasiūlė jiems pinigų 19 sakydamas: „Duokite ir man tokią galią, – kad kiekvienas, ant kurio uždėčiau rankas, gautų šventąją dvasią.“ 20 Bet Petras jam tarė: „Tepražūva tavo sidabras ir tu pats su juo, jei manei už pinigus įsigysiąs Dievo dovaną!+ 21 Šioje tarnystėje tu neturi nė menkiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akyse nėra dora. 22 Tad atgailauk dėl savo nedorybės ir maldauk Jehovą – gal tavo širdies užmačia ir bus tau atleista. 23 Kaip matau, esi nuodinga tulžis ir neteisumo vergas.“ 24 Simonas atsakė: „Maldaukite už mane Jehovą, kad neištiktų manęs nė vienas iš dalykų, apie kuriuos kalbėjote.“

25 Paliudiję ir paskelbę Jehovos žodį, jie leidosi atgal į Jeruzalę ir eidami garsino gerąją naujieną daugelyje samariečių kaimų.+

26 O Pilypui Jehovos angelas+ pasakė: „Kelkis ir eik į pietus prie kelio, kuris leidžiasi iš Jeruzalės į Gazą.“ (Tai kelias per dykumą.) 27 Šis pakilęs nuėjo, ir mato – važiuoja eunuchas* iš Etiopijos, aukštas etiopų valdovės kandakės valdininkas, atsakingas už visą jos iždą. Jis buvo nuvykęs į Jeruzalę pagarbinti Dievo,+ 28 o dabar važiavo atgal ir sėdėdamas vežime balsu skaitė pranašą Izaiją. 29 Dvasia tarė Pilypui: „Bėk prie to vežimo ir laikykis greta jo.“ 30 Pilypas pribėgęs išgirdo jį skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „O ar supranti, ką skaitai?“ 31 Šis atsakė: „Kaip galėčiau? Nebent kas nors man paaiškintų.“ Ir jis paprašė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis greta. 32 Ištrauka, kurią jis skaitė iš Raštų, buvo ši: „Kaip avinėlį jį vedė pjauti. Jis tylėjo kaip avis kerpama, burnos nepravėrė.+ 33 Pažemintas jis nesulaukė teisingo nuosprendžio.+ Kas nupasakos jo kilmę? Juk jo gyvenimas žemėje nutrauktas.“+

34 Eunuchas Pilypo paklausė: „Prašau pasakyti, apie ką čia pranašas kalba: apie save ar apie ką kitą?“ 35 Tad Pilypas ėmė kalbėti – pradėjo nuo tos Raštų vietos ir paskelbė jam gerąją naujieną apie Jėzų. 36 Pakeliui jie privažiavo vandenį ir eunuchas tarė: „Štai vanduo! Kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ 37 ––* 38 Ir jis paliepė sustabdyti vežimą. Pilypas su eunuchu įbrido į vandenį ir Pilypas jį pakrikštijo. 39 Jiems išbridus iš vandens, Pilypas, Jehovos dvasios paskatintas, tuojau iš tenai iškeliavo, o eunuchas džiaugdamasis patraukė savo keliu ir daugiau jo nebematė. 40 Pilypas nuėjo į Ašdodą. Eidamas per kraštą jis skelbė gerąją naujieną visuose miestuose, kol pasiekė Cezarėją.+

9 Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir užsimojęs išžudyti Viešpaties mokinius,+ nuėjo pas vyriausiąjį kunigą 2 ir paprašė jį laiškų Damasko sinagogoms, kad suradęs visus, kurie priklauso Keliui,+ – tiek vyrus, tiek moteris – galėtų suiminėti juos ir vesti į Jeruzalę.

3 Pakeliui, jau esant netoli Damasko, staiga iš dangaus jį nutvieskė šviesa.+ 4 Saulius krito ant žemės ir išgirdo balsą, jam sakantį: „Sauliau! Sauliau! Kodėl mane persekioji?“ 5 Šis tarė: „Kas tu, viešpatie?“ Ir išgirdo: „Aš esu Jėzus,+ kurį tu persekioji.+ 6 Dabar kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti.“ 7 Su juo keliaujantys vyrai stovėjo netekę žado – jie girdėjo balso aidesį, bet nematė jokio žmogaus.+ 8 Saulius atsikėlė nuo žemės. Nors ir atsimerkęs, jis nebegalėjo nieko matyti, todėl vyrai paėmė jį už rankos ir atvedė į Damaską. 9 Tris dienas jis negalėjo regėti+ ir nei valgė, nei gėrė.

10 Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas.+ Viešpats tarė jam regėjime: „Ananijau!“ Šis atsiliepė: „Aš čia, Viešpatie.“ 11 Viešpats jam pasakė: „Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio,+ vardu Saulius. Štai dabar jis meldžiasi. 12 Regėjime jis matė, kad vyras, vardu Ananijas, ateis, uždės ant jo rankas ir jis atgaus regą.“+ 13 Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs, kiek bloga šitas vyras padarė tavo šventiesiems Jeruzalėje. 14 Jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus ir čia suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo.“+ 15 Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes tą žmogų aš išsirinkau*.+ Jis garsins mano vardą tautoms,+ karaliams+ ir Izraelio sūnums. 16 Aš apreikšiu jam, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo.“+

17 Taigi Ananijas nuėjo, įžengė į tuos namus ir uždėjęs ant Sauliaus rankas pasakė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris pasirodė tau kelyje, kai vykai čionai, atsiuntė mane, kad atgautum regą ir taptum kupinas šventosios dvasios.“+ 18 Bemat jam nuo akių tarsi kokie žvynai nukrito ir jis atgavo regą. Jis atsikėlė ir buvo pakrikštytas. 19 Paskui užvalgė ir sustiprėjo.

Kelias dienas Saulius Damaske praleido su mokiniais+ 20 ir tuojau pradėjo sinagogose skelbti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. 21 Jo klausytojai didžiai stebėjosi ir sakė: „Argi ne šitas Jeruzalėje aršiai persekiojo visus, kurie šaukiasi to vardo?+ Argi ne tam jis čia atvyko, kad suiminėtų juos ir vestų pas aukštuosius kunigus?“+ 22 O Saulius įgijo vis daugiau galios ir glumino Damaske gyvenančius žydus nuosekliai įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.+

23 Praėjus kuriam laikui žydai susimokė susidoroti su juo,+ 24 tačiau Saulius apie jų sąmokslą sužinojo. Jie dieną naktį tykojo prie vartų norėdami Saulių nužudyti, 25 todėl jo mokiniai nakčia nuleido jį krepšyje pro angą sienoje.+

26 Atvykęs į Jeruzalę,+ Saulius mėgino prisidėti prie mokinių, bet visi jo bijojo, nes netikėjo jį irgi esant Jėzaus mokinį. 27 Tada jam pagelbėjo Barnabas+ – nusivedė jį pas apaštalus ir smulkiai papasakojo apie tai, kad kelyje jis regėjo Viešpatį,+ kad šis jam kalbėjo, ir apie tai, kaip drąsiai jis skelbė Jėzaus vardu Damaske.+ 28 Tada Saulius pasiliko su jais, vaikščiojo po Jeruzalę* ir drąsiai kalbėjo Viešpaties vardu. 29 Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su graikakalbiais žydais, ir tie jau ketino su juo susidoroti.+ 30 Tačiau broliai tai sužinojo. Jie nuvedė jį į Cezarėją ir išsiuntė į Tarsą.+

31 Tada bendruomenei visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje+ atėjo ramybės laikotarpis. Ji tvirtėjo ir augo, nes pagarbiai bijojo Jehovos ir džiaugėsi šventosios dvasios paguoda.+

32 Petras keliavo po visą kraštą. Jis atvyko ir pas šventuosius, gyvenančius Lydoje.+ 33 Ten rado tokį žmogų, vardu Enėjas; jis jau aštuonerius metus gulėjo lovoje paralyžiuotas. 34 Petras jam tarė: „Enėjau, Jėzus Kristus tave išgydo!+ Kelkis ir pasiklok patalą.“+ Šis tuojau atsikėlė. 35 Jį pamatę, visi Lydos miesto ir Šarono lygumos gyventojai įtikėjo Viešpatį.

36 O Jopėje buvo tokia mokinė, vardu Tabita, graikiškai Dorkadė*. Ji darė daug gerų darbų ir dosniai šelpė vargšus. 37 Bet atsitiko taip, kad tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Apiprausę ją paguldė viršutiniame kambaryje. 38 Išgirdę, kad Petras yra Lydoje (tas miestas yra netoli Jopės), mokiniai pasiuntė pas jį du vyrus paprašyti: „Ateik nedelsdamas pas mus.“ 39 Petras pakilo ir nuėjo su jais. Kai atvyko, jį nuvedė į tą viršutinį kambarį. Visos našlės jį apstojo ir verkdamos rodė daugybę palaidinių ir kitų drabužių, kuriuos Dorkadė buvo pasiuvusi dar būdama su jomis. 40 Petras išprašė visus laukan,+ tada atsiklaupęs pasimeldė, atsigręžė į mirusiąją ir tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atsimerkė ir išvydusi Petrą atsisėdo.+ 41 Petras padavė jai ranką ir padėjo atsistoti. Tada pakvietė kitus šventuosius ir našles ir parodė ją gyvą.+ 42 Apie tai sužinojo visa Jopė, ir daugelis įtikėjo Viešpatį.+ 43 Petras kurį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simonas.+

10 Cezarėjoje buvo toks vyras, vardu Kornelijus, vadinamojo italikų dalinio* šimtininkas. 2 Kornelijus buvo dievotas žmogus, jis ir visi jo namiškiai bijojo Dievo. Jis dosniai šelpdavo žmones ir Dievui nuolat melsdavosi. 3 Apie devintą valandą+ dienos* Kornelijus regėjime aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą. „Kornelijau!“ – tarė jis. 4 Įsmeigęs į jį akis ir išsigandęs Kornelijus atsiliepė: „Ką, Viešpatie?“ Angelas pasakė: „Dievas atkreipė dėmesį į tavo maldas ir gailestingumo dovanas ir jas prisimena.+ 5 Tad dabar siųsk vyrus į Jopę ir pakviesk tokį Simoną, vadinamą Petru. 6 Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namas prie jūros.“ 7 Baigęs su juo kalbėti, angelas pasitraukė. Tada Kornelijus pasišaukė du savo namų tarnus ir dievotą kareivį iš savo parankinių, 8 viską jiems papasakojo ir išsiuntė į Jopę.

9 Kitą dieną, jiems keliaujant ir jau esant arti miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio melstis (buvo maždaug šešta valanda*). 10 Jis pasijuto labai alkanas. Kol valgis buvo ruošiamas, Petras patyrė nežemišką būseną:+ 11 jis išvydo atsivėrusį dangų ir tarsi kokią didelę lino drobulę, už keturių kampų nuleidžiamą ant žemės. 12 Joje buvo visokiausių žemės keturkojų, roplių ir dangaus paukščių. 13 Ir jis išgirdo balsą: „Kelkis, Petrai, pjauk juos ir valgyk!“ 14 Bet Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko suteršto ir nešvaraus.“+ 15 Balsas prabilo į jį antrą kartą: „To, ką Dievas apvalė, tu nebevadink suterštu.“ 16 Tai įvyko ir trečią kartą. Tada drobulė buvo bemat paimta dangun.

17 Kol Petras suglumęs svarstė, ką jo matytasis regėjimas galėtų reikšti, Kornelijaus siųsti vyrai, išsiteiravę, kur Simono namai, atėjo ir sustojo prie vartų.+ 18 Jie šūktelėjo ir paklausė, ar čia svečiuojasi Simonas, vadinamas Petru. 19 Petrui tebemąstant apie regėjimą, dvasia+ pasakė: „Štai tavęs ieško trys vyrai. 20 Stokis, lipk žemyn ir nedvejodamas eik su jais, nes tai aš juos siunčiau.“ 21 Tad Petras nulipo pas tuos vyrus ir tarė: „Esu tas, kurio ieškote. Kokiu reikalu jūs čia?“ 22 Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus,+ teisus ir dievobaimingas vyras, apie kurį visa žydų tauta gerai atsiliepia, per šventąjį angelą gavo paliepimą nuo Dievo pasikviesti tave į savo namus ir išklausyti, ką pasakysi.“ 23 Tad jis pakvietė juos vidun ir priėmė juos nakvynės.

Kitą dieną atsikėlęs Petras su jais iškeliavo, jį lydėjo ir keli broliai iš Jopės. 24 Dar kitą dieną visi atėjo į Cezarėją. Kornelijus jų laukė, susikvietęs savo giminaičius ir artimiausius draugus. 25 Petrui atvykus, Kornelijus jį pasitiko ir parpuolęs jam po kojų nusilenkė. 26 Bet Petras jį pakėlė sakydamas: „Kelkis, juk aš toks pat žmogus kaip tu.“+ 27 Kalbėdamasis su juo Petras įžengė vidun ir išvydo daug susirinkusių žmonių. 28 Jis tarė jiems: „Jūs gerai žinote, kad žydui neleidžiama bičiuliautis su svetimtaučiu ar prie jo artintis.+ Tačiau Dievas man apreiškė, kad jokio žmogaus neturiu vadinti suterštu ar nešvariu.+ 29 Štai kodėl pakviestas aš neprieštaraudamas atėjau. Dabar tad klausiu, kokiu reikalu mane pakvietėte.“

30 Kornelijus atsakė: „Prieš keturias dienas devintą valandą*, tą pačią kaip dabar, savo namuose meldžiausi ir staiga priešais mane pasirodė vyras spindinčiu apdaru. 31 Jis tarė: ‘Kornelijau, tavo malda išklausyta, Dievas prisiminė tavo gailestingumo dovanas. 32 Tad pasiųsk pasiuntinius į Jopę pakviesti Simono, vadinamo Petru. Jis svečiuojasi odininko Simono namuose, prie jūros.’+ 33 Taigi aš tuojau pat pasiunčiau pasiuntinius tavęs pakviesti, ir labai malonu, kad čia atvykai. Štai dabar visi esame Dievo akivaizdoje, pasirengę išklausyti, ką Jehova tau liepė pasakyti.“

34 Tada Petras prabilo: „Dabar aš išties suprantu, kad Dievas nėra šališkas+ – 35 jam priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu.+ 36 Jis pasiuntė žinią Izraelio sūnums – paskelbė jiems gerąją naujieną apie taiką*+ per Jėzų Kristų; šis yra visų Viešpats.+ 37 Jūs žinote, apie ką po krikšto, kurį skelbė Jonas, buvo kalbama visoje Judėjoje ir dar anksčiau Galilėjoje.+ 38 Visi kalbėjo apie Jėzų iš Nazareto, – kaip Dievas patepė jį šventąja dvasia,+ suteikė jam galios, kaip jis vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus, kuriuos vargino Velnias.+ Jėzus visa tai darė dėl to, kad su juo buvo Dievas.+ 39 Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų žemėje ir Jeruzalėje. Bet su juo buvo susidorota, jį prikalė prie stulpo*. 40 Trečią dieną Dievas jį prikėlė+ ir leido pasirodyti žmonėms – 41 tik ne visiems, o mums, Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams; mes su juo valgėme ir gėrėme po jo prisikėlimo iš mirusių.+ 42 Jis mums liepė paskelbti ir paliudyti žmonėms,+ kad Dievas paskyrė jį gyvųjų ir mirusiųjų teisėju.+ 43 Kaip liudija visi pranašai,+ kiekvienas jį tikintis gauna jo vardu nuodėmių atleidimą.“+

44 Petrui apie tai tebekalbant, ant visų, kurie klausėsi jo žodžių, nusileido šventoji dvasia.+ 45 Tikintieji iš apipjaustytųjų, kurie buvo atlydėję Petrą, labai stebėjosi, kad šventosios dvasios dovana išliejama ir ant kitataučių. 46 Mat jie girdėjo juos kalbant svetimomis kalbomis ir aukštinant Dievą.+ Todėl Petras pasakė: 47 „Argi gali kas nors uždrausti krikštytis vandenyje+ tiems, kurie kaip ir mes gavo šventąją dvasią?“ 48 Ir jis liepė pakrikštyti juos Jėzaus Kristaus vardu.+ Tada jie paprašė jį keletą dienų pas juos pasilikti.

11 Apaštalai ir broliai Judėjoje išgirdo, kad ir kitataučiai priėmė Dievo žodį. 2 Kai Petras atvyko į Jeruzalę, apipjaustymo šalininkai+ ėmė jam priekaištauti: 3 „Kodėl ėjai į namus pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei?“ 4 Petras pradėjo jiems aiškinti, kaip viskas buvo:

5 „Kai buvau Jopės mieste ir meldžiausi, patyriau nežemišką būseną ir mačiau regėjimą: iš dangaus prie manęs nusileido tarsi kokia didelė lino drobulė, ji buvo leidžiama už keturių kampų.+ 6 Gerai įsižiūrėjęs pamačiau joje žemės keturkojų, žvėrių, roplių ir dangaus paukščių. 7 Ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Kelkis, Petrai, pjauk juos ir valgyk!’ 8 Bet aš atsakiau: ‘Jokiu būdu, Viešpatie! Mano burnoje niekad nėra buvę nieko suteršto ar nešvaraus.’ 9 Balsas iš dangaus pasigirdo antrą kartą: ‘To, ką Dievas apvalė, tu nebevadink suterštu.’ 10 Taip atsitiko ir trečią kartą, paskui viskas buvo pakelta atgal dangun. 11 Ir štai tą pačią akimirką prie namų, kuriuose buvome, sustojo trys vyrai, siųsti pas mane iš Cezarėjos.+ 12 Dvasia man pasakė, kad nedvejodamas keliaučiau su jais. Su manimi iškeliavo ir šitie šeši broliai, taip mes atėjome pas tą vyrą į namus.

13 Jis mums papasakojo, kad savo namuose regėjo angelą ir kad tas pasakė: ‘Siųsk vyrus į Jopę pakviesti Simono, vadinamo Petru.+ 14 Jis paaiškins, kaip tu ir visi tavo namiškiai galite būti išgelbėti.’ 15 Man pradėjus kalbėti, ant jų nusileido šventoji dvasia – kaip kad pradžioje ant mūsų.+ 16 Tada aš prisiminiau, kaip Viešpats ne kartą sakė: ‘Jonas, tiesa, krikštijo vandenyje,+ o jūs būsite pakrikštyti šventąja dvasia.’+ 17 Tad jeigu Dievas jiems suteikė tokią pat dovaną kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas aš toks, kad Dievui trukdyčiau?“+

18 Tai išgirdę jie nusiramino ir šlovino Dievą sakydami: „Vadinasi, Dievas ir kitataučiams davė galimybę atgailauti, kad jie gautų gyvenimą.“+

19 O tie, kurie buvo išblaškyti+ per suspaudimą, kilusį dėl Stepono, nukeliavo iki Finikijos, Kipro ir Antiochijos. Niekam, išskyrus žydus, jie žodžio neskelbė.+ 20 Tačiau kai kurie iš jų, būtent vyrai iš Kipro ir Kirėnės, atvykę į Antiochiją ėmė kalbėti ir graikakalbiams, skelbti jiems gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų. 21 Jehovos ranka buvo su jais, ir didelis skaičius įtikėjo ir tapo Viešpaties mokiniais.+

22 Žinia apie juos pasiekė bendruomenę Jeruzalėje ir ši pasiuntė į Antiochiją Barnabą.+ 23 Atvykęs ir pamatęs šitokią Dievo parodytą malonę, jis apsidžiaugė ir ragino juos visus būti ryžtingus ir ištikimus Viešpačiui,+ 24 mat buvo geras vyras, kupinas šventosios dvasios ir tikėjimo. Ir nemažas žmonių būrys prisidėjo prie Viešpaties.+ 25 Tada Barnabas nuvyko į Tarsą susiieškoti Sauliaus+ 26 ir suradęs atsivedė į Antiochiją. Taip jie visus metus pasiliko toje bendruomenėje ir mokė nemažą būrį. Ir pirmiausia Antiochijoje mokinius Dievo valia imta vadinti krikščionimis.+

27 Tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochiją atėjo pranašų.+ 28 Vienas jų, vardu Agabas,+ dvasios įkvėptas atsistojo ir išpranašavo, kad visą kraštą ištiks didelis badas.+ Ir jis užėjo valdant Klaudijui. 29 Mokiniai nusprendė nusiųsti Judėjoje gyvenantiems broliams paramą,+ kiekvienas pagal savo išgales,+ ir taip jiems pasitarnauti. 30 Šitaip jie ir padarė – išsiuntė ją vyresniesiems per Barnabą ir Saulių.+

12 Maždaug tuo metu karalius Erodas ėmė persekioti kai kuriuos iš bendruomenės.+ 2 Jis nužudė kalaviju Jono brolį Jokūbą.+ 3 Matydamas, kad žydams tai patinka, Erodas įsakė suimti ir Petrą. (Tai buvo Neraugintos duonos dienos.+) 4 Jis sučiupo jį, įmetė į kalėjimą+ ir liepė keturiems kareivių ketvertams pakaitomis jį saugoti. Po Paschos Erodas ketino Petrą išvesti žmonių akivaizdon*. 5 Kol Petras buvo kalėjime, bendruomenė dėl jo karštai meldėsi Dievui.+

6 Naktį prieš Erodui Petrą išvedant, kai šis, surakintas dviem grandinėmis tarp dviejų kareivių, miegojo, o sargybiniai prie durų saugojo kalėjimą, 7 staiga pasirodė Jehovos angelas+ ir kamerą nutvieskė šviesa. Sudavęs Petrui į šoną, angelas jį pažadino ir tarė: „Greičiau kelkis!“ Ir Petrui nuo rankų nukrito grandinės.+ 8 Angelas jam paliepė: „Susijuosk ir apsiauk sandalus.“ Petras taip ir padarė. Angelas vėl tarė: „Užsimesk apsiaustą ir sek paskui mane.“ 9 Petras išėjo ir sekė angelui iš paskos, bet nesuprato, kad tai, ką šis daro, yra tikra. Jam atrodė, kad mato regėjimą. 10 Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, jie priėjo geležinius vartus, atsiveriančius į miestą, ir tie patys atsivėrė. Išėję jiedu patraukė gatve, ir staiga angelas nuo jo pasišalino. 11 Petras susivokė, kas įvyko, ir tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Jehova atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir nuo to, ko žydai tikėjosi.“+

12 Tai supratęs jis nuėjo į Marijos – Jono, praminto Morkumi,+ motinos – namus. Ten nemažai žmonių susirinkę meldėsi. 13 Jam pasibeldus į vartų duris, tarnaitė, vardu Rodė, atėjo ir paklausė, kas ten. 14 Ji atpažino Petro balsą ir taip apsidžiaugė, kad pamiršo atidaryti. Nubėgusi vidun ji pranešė, kad prie vartų stovi Petras. 15 Jie sakė jai: „Tu pakvaišai!“ Bet ši toliau tai tvirtino. Tada jie kalbėjo: „Tai jo angelas.“ 16 Tuo tarpu Petras tebestovėdamas prie vartų beldėsi. Atidarę vartus jie pamatė jį ir apstulbo. 17 Ranka davęs ženklą laikytis tylos, Petras jiems smulkiai papasakojo, kaip Jehova išvedė jį iš kalėjimo. Paskui tarė: „Praneškite apie tai Jokūbui+ ir broliams.“ Tada iškeliavo kitur.

18 Dienai išaušus, tarp kareivių kilo didžiulis sąmyšis dėl to, kur Petras dingo. 19 Erodas visur išieškojęs jo nerado. Jis iškvotė sargybinius ir įsakė išvesti juos nubausti,+ o pats iš Judėjos išvyko į Cezarėją ir ten pasiliko.

20 Erodas pyko ant tyriečių ir sidoniečių. Todėl tie sutarę atvyko ir įkalbėję Blastą jiems padėti (šis rūpinosi karaliaus šeimynos reikalais*), ėmė tartis su karaliumi dėl taikos, mat iš jo valdų jų kraštas gaudavo maistą. 21 Nustatytą dieną Erodas apsivilko karališkąjį apdarą ir atsisėdęs teismo pakyloje sakė žmonėms prakalbą. 22 Susirinkusieji ėmė šaukti: „Tai dievo, o ne žmogaus balsas!“ 23 Ir bemat Jehovos angelas nubaudė Erodą liga už tai, kad jis neatidavė šlovės Dievui. Karalius mirė kirminų suėstas.

24 O Jehovos žodis įsigalėjo ir plito.+

25 Barnabas+ ir Saulius sutvarkė Jeruzalėje paramos reikalus+ ir pasiėmę su savimi Joną, pramintą Morkumi,+ grįžo atgal.

13 Antiochijos bendruomenėje buvo šie pranašai ir mokytojai:+ Barnabas, Simeonas, vadinamas Juoduoju, Liucijus Kirėnietis, Manaenas, kuris mokėsi kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius. 2 Jiems einant tarnystę Jehovai ir pasninkaujant, šventoji dvasia paliepė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių,+ kad imtųsi darbo, kuriam juos pašaukiau.“+ 3 Tada, papasninkavę ir pasimeldę, jie uždėjo ant jų rankas ir išleido.

4 Šventosios dvasios išsiųsti, vyrai nukeliavo į Seleukiją ir iš ten išplaukė į Kiprą. 5 Atvykę į Salaminą, jie pradėjo skelbti Dievo žodį žydų sinagogose. Kartu kaip padėjėją jie buvo pasiėmę Joną.+

6 Perėję visą salą iki pat Pafo, jie sutiko vieną žydą, vardu Barjėzus; jis buvo netikras pranašas ir užsiiminėjo būrimu. 7 Jis tarnavo prokonsului* Sergijui Pauliui, protingam vyrui. Tasai labai norėdamas pasiklausyti Dievo žodžio pasikvietė Barnabą ir Saulių pas save. 8 Bet anas būrėjas, dar vadinamas Elimu (išvertus tai reiškia „būrėjas“), ėmė jiems priešintis, mėgindamas atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo. 9 Tada Saulius, dar vadinamas Pauliumi, kupinas šventosios dvasios įdėmiai į jį pažvelgė 10 ir tarė: „Tu, visokių apgavysčių ir visokių niekšybių pilnas Velnio sūnau!+ Prieše visko, kas teisu! Ar nesiliausi kraipęs tiesių Jehovos kelių? 11 Štai Jehovos bausmė tau: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės!“ Bemat aną užgulė tirštas rūkas ir tamsa, ir jis ėmė vaikščioti aplink ieškodamas, kas vestų jį už rankos. 12 Pamatęs, kas įvyko, ir apstulbintas Jehovos mokslo prokonsulas įtikėjo.

13 Paulius ir jo bendražygiai išplaukė iš Pafo ir atvyko į Pergę, esančią Pamfilijoje. Jonas+ nuo jų pasitraukė ir sugrįžo į Jeruzalę,+ 14 o jie iš Pergės leidosi toliau ir atkeliavo į Pisidijos Antiochiją. Tenai šabo dieną jie nuėjo į sinagogą+ ir atsisėdo. 15 Baigus skaityti iš Įstatymo+ ir Pranašų, sinagogos vadovai perdavė jiems žinutę: „Vyrai, broliai, jei turite žmonėms kokį padrąsinimo žodį, sakykite.“ 16 Paulius atsistojo ir ranka davęs ženklą prabilo:

„Vyrai! Izraelitai ir kiti dievobaimingi žmonės, paklausykite! 17 Šios tautos, Izraelio, Dievas išsirinko mūsų protėvius. Jis išaukštino juos, kai jie gyveno kaip svetimšaliai Egipto žemėje, ir išvedė iš ten pakelta ranka.+ 18 Apie keturiasdešimt metų jis pakentė jų elgesį dykumoje.+ 19 Sunaikinęs Kanaano krašte septynias tautas, jis padalijo jiems žemę kaip paveldą.+ 20 Visi tie dalykai įvyko maždaug per keturis šimtus penkiasdešimt metų.

Paskui jis siuntė jiems teisėjus – iki pranašo Samuelio dienų,+ 21 o tada jie pareikalavo karaliaus,+ ir Dievas jiems davė Kišo sūnų Saulių, vyrą iš Benjamino giminės;+ jis valdė keturiasdešimt metų. 22 Tą pašalinęs, Dievas jiems paskyrė karaliumi Dovydą+ ir apie jį paliudijo: ‘Radau Dovydą, Jesės sūnų,+ vyrą pagal savo širdį.+ Jis vykdys tai, ko noriu.’ 23 Iš jo palikuonių Dievas, kaip buvo žadėjęs, siuntė Izraeliui gelbėtoją, Jėzų.+ 24 Prieš šiam ateinant, Jonas skelbė visai Izraelio tautai, kad reikia krikštytis ir taip parodyti atgailą.+ 25 Į savo tarnystės pabaigą Jonas sakydavo: ‘Kaip manote, kas aš esu? Aš nesu tasai. Tasai ateina po manęs – nesu vertas sandalų jam nuo kojų nurišti.’+

26 Vyrai, broliai, Abraomo giminės sūnūs ir visi kiti čia esantys dievobaimingi žmonės! Žinia apie šitą išgelbėjimą buvo atsiųsta mums.+ 27 Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnybė jo nepripažino ir jį nuteisė, taip išpildydami, ką buvo kalbėję Pranašai+ – kas ir skaitoma kiekvieną šabą. 28 Jie nerado nieko, už ką būtų galima bausti jį mirtimi,+ tačiau vis tiek iš Piloto pareikalavo, kad jis būtų nužudytas.+ 29 Įvykdę visa, kas apie jį parašyta, jie nuėmė jį nuo stulpo* ir paguldė kape.+ 30 Bet Dievas prikėlė jį iš mirusių,+ 31 ir dar daug dienų jis pasirodydavo tiems, kurie buvo su juo atėję iš Galilėjos į Jeruzalę ir kurie dabar žmonėms apie jį liudija.+

32 Taigi mes skelbiame jums gerąją naujieną apie pažadą, duotą protėviams. 33 Mums, jų vaikams, Dievas jį iki galo ištesėjo Jėzų prikeldamas;+ kaip ir antrojoje psalmėje parašyta: ‘Tu man esi sūnus, nuo šiandien būsiu tavo tėvas.’+ 34 O tai, kad jį, nebegrįšiantį į gendamybę, prikels iš mirusių, Dievas buvo šitaip nusakęs: ‘Rodysiu jums meilę, kaip žadėjau Dovydui, – ištikimą, tvirtą.’+ 35 Kitoje psalmėje jis dar sako: ‘Tu neleisi savo ištikimajam supūti.’+ 36 Dovydas, įvykdęs savo kartoje Dievo valią, užmigo, buvo palaidotas su savo protėviais ir jo kūnas supuvo.+ 37 O tą Dievas prikėlė, jo kūnas nesupuvo.+

38 Tad žinokite, broliai: jums skelbiame apie tai, kad nuodėmės atleidžiamos per jį+ 39 ir kad kiekvienas, kuris jį tiki, per jį išteisinamas nuo viso to, nuo ko jūsų negalėjo išteisinti Mozės Įstatymas.+ 40 Todėl saugokitės, kad jums nenutiktų, kas pasakyta Pranašuose: 41 ‘Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir pražūkite, nes jūsų dienomis darysiu tai, kuo jūs nepatikėtumėte, net jei kas nors jums tai smulkiai nupasakotų.’“+

42 Jiems beišeinant, žmonės labai prašė, kad jie ir kitą šabą pakalbėtų apie tuos dalykus. 43 Susirinkimą paleidus, daug žydų ir Dievą garbinančių prozelitų nuėjo su Pauliumi ir Barnabu. Šie toliau jiems kalbėjo ir ragino elgtis taip, kad būtų verti Dievo malonės.+

44 Kitą šabą pasiklausyti Jehovos žodžio susirinko kone visas miestas. 45 Kai žydai išvydo tokią minią, juos apėmė pavydas, ir jie ėmė piktžodžiauti, prieštaraudami tam, ką Paulius kalbėjo.+ 46 Todėl Paulius ir Barnabas drąsiai pareiškė: „Dievo žodį reikėjo pranešti pirmiausia jums.+ Kadangi jūs jį atmetate ir nelaikote savęs vertais amžinojo gyvenimo, štai mes kreipiamės į kitataučius.+ 47 Juk Jehova mums taip ir įsakė: ‘Paskyriau tave būti tautų šviesa ir išgelbėjimu iki žemės pakraščių.’“+

48 Kitataučiai tai girdėdami džiaugėsi ir šlovino Jehovos žodį. Ir įtikėjo visi, kurių širdis buvo pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą. 49 Jehovos žodis ėmė plisti po visą tą kraštą. 50 Bet žydai sukurstė dievobaimingas žymias moteris ir miesto įtakinguosius. Šie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą+ ir išvijo juos iš savo žemių. 51 Tie nusipurtę dulkes nuo kojų, kad būtų liudijimas prieš juos, atkeliavo į Ikonijų.+ 52 Mokiniai buvo kupini džiaugsmo+ ir šventosios dvasios.

14 Ikonijuje juodu nuėjo į žydų sinagogą ir kalbėjo taip, kad įtikėjo daugybė žydų ir graikų. 2 Bet tie žydai, kurie netikėjo, sukurstė kitataučius ir nuteikė prieš brolius.+ 3 Todėl juodu pasiliko ten gana ilgai ir drąsiai kalbėjo Jehovos vardu. Jis įgalino juos daryti ženklus ir stebuklus, kad taip būtų paliudyta jo malonės žinia.+ 4 Miesto gyventojai pasidalijo: vieni buvo už žydus, kiti – už apaštalus. 5 Kitataučiai ir žydai su savo vyresnybe jau norėjo iš jų išsityčioti ir užmėtyti akmenimis,+ 6 bet šie, apie tai sužinoję, pabėgo. Jie nuvyko į Likaoniją ir jos miestuose – Listroje ir Derbėje, taip pat jų apylinkėse+ – 7 toliau skelbė gerąją naujieną.

8 Listroje buvo vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo luošas nuo gimimo ir negalėjo vaikščioti. 9 Sėdėdamas jis klausėsi Pauliaus kalbos. Šis įdėmiai į jį pažvelgė ir pamatęs, kad jis turi tikėjimą ir gali būti pagydytas,+ 10 garsiu balsu pasakė: „Stokis ant kojų!“ Tas pašoko ir ėmė vaikščioti.+ 11 Išvydusi, ką Paulius padarė, minia ėmė garsiai šaukti likaoniečių kalba: „Dievai, pasivertę žmonėmis, nusileido pas mus!“+ 12 Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių – Hermiu, mat šis kalbėjo daugiau. 13 Miesto prieigose esančios Dzeuso šventyklos žynys atvarė prie vartų jaučių ir atsinešė vainikų, ketindamas su minia aukoti aukas.

14 Apie tai išgirdę, apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir puolė į minios vidurį šaukdami: 15 „Vyrai, kodėl šitaip darote?! Mes juk tokie pat silpni žmonės kaip ir jūs.+ Mes skelbiame jums gerąją naujieną, kad nuo šitų tuštybių gręžtumėtės į gyvąjį Dievą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose.+ 16 Praėjusiais laikais jis leido visoms tautoms eiti savais keliais.+ 17 Vis dėlto jis paliudijo apie save+ darydamas gera – davė jums lietaus iš dangaus ir gausų derlių atėjus metui,+ apsčiai teikė maisto ir širdies džiaugsmo.“+ 18 Taip kalbėdami juodu šiaip ne taip sulaikė minią, kad jiems neaukotų.

19 Tačiau iš Antiochijos ir Ikonijaus atvyko žydų. Jų sukurstyti,+ žmonės apmėtė Paulių akmenimis ir manydami, kad jis jau miręs, išvilko už miesto.+ 20 Bet kai prie jo susirinko mokiniai, Paulius atsikėlė ir grįžo į miestą. Rytojaus dieną jis su Barnabu išvyko į Derbę.+ 21 Paskelbę tame mieste gerąją naujieną ir padėję nemažam būriui žmonių tapti mokiniais, jie leidosi atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją. 22 Jie stiprino mokinius,+ ragino juos laikytis tikėjimo ir sakė: „Į Dievo Karalystę turime įeiti per daugelį suspaudimų.“+ 23 Be to, kiekvienoje bendruomenėje jie paskyrė vyresniuosius+ ir pasimeldę, papasninkavę+ atidavė tuos tikinčiuosius į Jehovos rankas.

24 Jie perėjo Pisidiją ir atėjo į Pamfiliją.+ 25 Paskelbę žodį Pergėje, nusileido žemyn į Ataliją, 26 tada išplaukė į Antiochiją. Būtent iš tenai, brolių patikėti Dievo malonei, jie ir buvo išvykę dirbti darbo, kurį dabar pabaigė.+

27 Parvykę jie sukvietė bendruomenę ir papasakojo, kiek daug Dievas per juos nuveikė ir kaip atvėrė kitataučiams tikėjimo duris.+ 28 Ten su mokiniais jie praleido gana daug laiko.

15 Kai kurie, atvykę iš Judėjos, ėmė brolius mokyti: „Jei nebūsite apipjaustyti, kaip reikalauja Mozės įvestas paprotys,+ nebūsite išgelbėti.“ 2 Tarp jų ir Pauliaus su Barnabu kilo nemenkas nesutarimas ir ginčas, todėl buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš jų dėl šio klausimo nuvyks į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.+

3 Bendruomenės palydėti, jie keliavo per Finikiją ir Samariją visiems tenykščiams broliams smulkiai pasakodami apie kitataučių atsivertimą ir tuo labai pradžiugindami brolius. 4 Galiausiai jie atvyko į Jeruzalę. Bendruomenė, apaštalai ir vyresnieji maloniai juos priėmė ir jie apsakė visa, ką Dievas per juos buvo padaręs. 5 Tačiau kai kurie tikintieji – buvę fariziejų atšakos nariai – atsistojo ir pareiškė: „Reikia liepti jiems apsipjaustyti ir laikytis Mozės Įstatymo.“+

6 Tada apaštalai ir vyresnieji susirinko to klausimo aptarti. 7 Po ilgų svarstymų* Petras pakilo ir kreipėsi į juos: „Vyrai, broliai! Jūs gerai žinote, kad Dievas jau nuo pirmų dienų išsirinko mane iš jūsų, idant kitataučiai iš mano lūpų išgirstų gerąją naujieną ir įtikėtų.+ 8 Dievas, kuris pažįsta širdis,+ pats paliudijo, kad juos priima, – suteikė jiems šventąją dvasią+ kaip ir mums. 9 Tarp mūsų ir jų jis nepadarė jokio skirtumo+ ir išgrynino jų širdis dėl jų tikėjimo.+ 10 Tad kodėl dabar mėginate Dievo kantrybę norėdami uždėti mokiniams ant sprando jungą,+ kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys nepajėgėme panešti?+ 11 Mes tikime, kad jie, kaip ir mes, bus išgelbėti Viešpaties Jėzaus malone.“+

12 Tuomet visi susirinkusieji nutilo ir ėmė klausytis Barnabo ir Pauliaus pasakojimo, kiek daug ženklų ir stebuklų Dievas per juos padarė tarp kitataučių. 13 Jiems baigus kalbėti, prabilo Jokūbas: „Vyrai, broliai! Paklausykite manęs. 14 Simeonas*+ papasakojo, kaip Dievas pirmą sykį pažvelgė į kitataučius ir ėmė juos rinkti į savo vardo tautą.+ 15 Su tuo derinasi ir Pranašų žodžiai. Parašyta: 16 ‘Paskui aš sugrįšiu ir atstatysiu nugriautus Dovydo namus*. Aš atstatysiu jų griuvėsius, juos prikelsiu, 17 kad likę žmonės uoliai ieškotų Jehovos drauge su visų tautų žmonėmis, vadinamais mano vardu, – sako Jehova, darantis dalykus,+ 18 apie kuriuos žinoma nuo seno.’+ 19 Todėl mano sprendimas būtų toks*: neapsunkinkime kitataučių, kurie gręžiasi į Dievą,+ 20 tik parašykime jiems, kad atsisakytų dalykų, suterštų stabmeldyste,+ ištvirkavimo*,+ pasmaugtų gyvūnų* mėsos ir kraujo.+ 21 Juk Mozė jau nuo senų laikų kiekviename mieste turi apie jį skelbiančių žmonių ir yra skaitomas sinagogose kiekvieną šabą.“+

22 Tada apaštalai ir vyresnieji drauge su visa bendruomene nutarė pasiųsti ką nors iš jų į Antiochiją kartu su Pauliumi ir Barnabu. Ir jie išrinko Judą, vadinamą Barsabu, ir Silą+ – vyrus, vadovaujančius tarp brolių. 23 Taigi jie parašė ir per juos pasiuntė tokį laišką:

„Jūsų broliai, apaštalai ir vyresnieji, siunčia sveikinimus kitataučiams broliams, gyvenantiems Antiochijoje,+ Sirijoje ir Kilikijoje. 24 Mes išgirdome, kad kai kurie iš mūsų savo kalbomis sudrumstė jums ramybę,+ keldami jūsų sielose sumaištį, nors mes nedavėme jiems jokių nurodymų. 25 Todėl mes vieningai nutarėme išrinkti vyrus ir pasiųsti pas jus drauge su mūsų mylimais Barnabu ir Pauliumi – 26 žmonėmis, kurie negailėjo gyvybės dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo.+ 27 Taigi siunčiame Judą ir Silą, kad jie tuos pačius dalykus perduotų ir žodžiu.+ 28 Mat šventajai dvasiai+ ir mums pasirodė tinkama neuždėti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: 29 atsisakyti to, kas paaukota stabams,+ kraujo,+ pasmaugtų gyvūnų mėsos+ ir ištvirkavimo.+ Jums gerai klosis, jeigu saugositės šitų dalykų. Likite sveiki!“

30 Pasiųstieji vyrai atkeliavo į Antiochiją ir sukvietę visą būrį mokinių įteikė jiems laišką. 31 Šie jį perskaitė ir tokiu padrąsinimu džiaugėsi. 32 Kadangi ir Judas su Silu buvo pranašai, juodu daugeliu kalbų drąsino brolius ir juos stiprino.+ 33 Kurį laiką ten pabuvusius, broliai išleido juos ramybėje pas tuos, kurie juos atsiuntė. 34 ––* 35 O Paulius ir Barnabas pasiliko Antiochijoje. Jie užsiėmė mokymu ir su daugeliu kitų skelbė gerąją naujieną, garsino Jehovos žodį.

36 Po kiek laiko Paulius tarė Barnabui: „Grįžkime ir aplankykime brolius visuose miestuose, kuriuose skelbėme Jehovos žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi.“+ 37 Barnabas labai norėjo pasiimti ir Joną, vadinamą Morkumi.+ 38 Bet Paulius nebuvo linkęs jo imti, nes Pamfilijoje šis buvo nuo jų pasitraukęs ir nebėjo kartu darbuotis.+ 39 Kilo aštrus barnis ir juodu vienas nuo kito atsiskyrė. Barnabas+ pasiėmė Morkų ir išplaukė į Kiprą. 40 O Paulius, brolių patikėtas Jehovos malonei, iškeliavo su Silu.+ 41 Jis keliavo per Siriją ir Kilikiją ir stiprino bendruomenes.

16 Taigi Paulius atvyko į Derbę, paskui nukeliavo į Listrą.+ Ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus,+ įtikėjusios žydės sūnus. Jo tėvas buvo graikas. 2 Listros ir Ikonijaus broliai apie Timotiejų gerai atsiliepė, 3 todėl Paulius išreiškė norą, kad jis keliautų kartu su juo. Dėl tose vietose gyvenančių žydų Paulius Timotiejų apipjaustė,+ mat visi žinojo, kad jo tėvas graikas. 4 Keliaudami per miestus jie perduodavo Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtus potvarkius ir jų turėjo būti laikomasi.+ 5 Taip bendruomenių tikėjimas stiprėjo ir jos kasdien didėjo skaičiumi.

6 Jie keliavo per Frygiją ir Galatijos kraštą,+ nes skelbti žodį Azijoje* šventoji dvasia jiems uždraudė. 7 Nuėję iki Myzijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją,+ bet Jėzaus dvasia jiems neleido, 8 todėl jie aplenkė* Myziją ir nusileido į Troadę. 9 Naktį Paulius regėjime išvydo makedoną, stovintį priešais ir jį kviečiantį: „Atvyk į Makedoniją ir padėk mums!“ 10 Po to regėjimo mes padarėme išvadą, kad Dievas pašaukė mus skelbti gerąją naujieną tenykščiams, todėl nedelsdami susiruošėme vykti į Makedoniją.

11 Taigi mes išplaukėme iš Troadės ir atvykome tiesiai į Samotrakę, o kitą dieną – į Neapolį. 12 Iš ten patraukėme į Filipus.+ Tai buvo kolonija ir svarbiausias tos Makedonijos srities miestas. Mieste pabuvome keletą dienų 13 ir šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasti maldos vietą. Tenai susėdę kalbėjome susirinkusioms moterims. 14 Tarp klausytojų buvo ir viena dievobaiminga moteris iš Tiatyrų,+ vardu Lidija, prekiautoja purpuru. Jehova atvėrė jos širdį, ir ji įsiklausė į tai, ką Paulius kalbėjo. 15 Kai Lidija su savo šeimyna buvo pakrikštyti,+ ji kvietė mus: „Jei pripažįstate, kad tikiu Jehovą, ateikite ir apsistokite mano namuose.“ Ji mus tiesiog privertė.

16 Kartą, kai ėjome į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė. Ji buvo užvaldyta dvasios – žyniavimo demono+ ir spėdama ateitį daug uždirbdavo savo šeimininkams. 17 Toji tarnaitė sekė Pauliui ir mums iš paskos šaukdama: „Šitie žmonės yra aukščiausiojo Dievo vergai+ ir skelbia jums apie išgelbėjimo kelią!“ 18 Taip ji darė daugelį dienų. Galiausiai Paulius nebeapsikęsdamas atsigręžė ir tarė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!“ Ir dvasia tuojau išėjo.+

19 Jos šeimininkai, pamatę, kad viltis pasipelnyti žlugo,+ sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į turgaus aikštę pas vyresnybę.+ 20 Nuvedę juos pas miesto magistratus, jie pareiškė: „Šitie žmonės kelia mūsų mieste didelę sumaištį.+ Jie yra žydai 21 ir skelbia papročius, kurių mums nevalia priimti ar laikytis, juk esame Romos piliečiai.“ 22 Tada minia sukilo prieš suimtuosius. Magistratai nuplėšė jiems drabužius ir įsakė nuplakti rykštėmis.+ 23 Stipriai nuplaktus juos įmetė į kalėjimą ir liepė kalėjimo prižiūrėtojui akylai saugoti.+ 24 Gavęs tokį įsakymą, šis įkalino juos galinėje kalėjimo patalpoje ir įtvėrė jų kojas į šiekštą.

25 Apie vidurnaktį Paulius su Silu meldėsi ir giedojo Dievui,+ kaliniai jų klausėsi. 26 Staiga kilo didelis žemės drebėjimas – net kalėjimo pamatus išjudino. Visos durys iškart atsivėrė ir visų pančiai atsipalaidavo.+ 27 Pabudęs ir pamatęs kalėjimo duris atviras, kalėjimo prižiūrėtojas pamanė, kad kaliniai pabėgo. Jis išsitraukė kalaviją ir jau ketino nusižudyti,+ 28 bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau nieko bloga! Mes visi esame čia!“ 29 Tas paprašė šviesos, tada įbėgo vidun ir visas drebėdamas parpuolė priešais Paulių ir Silą. 30 Paskui jis išvedė juos laukan ir paklausė: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ 31 Šie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tada būsi išgelbėtas – tu pats ir tavo namiškiai.“+ 32 Ir juodu paskelbė jam ir visiems jo namiškiams Jehovos žodį. 33 Tą nakties valandą kalėjimo prižiūrėtojas pasiėmė juos su savimi, kad galėtų apiplauti jiems žaizdas, paskui nieko nelaukiant su visais saviškiais buvo pakrikštytas.+ 34 Tada atsivedė juos į namus, padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, kad įtikėjo Dievą.

35 Dienai išaušus, magistratai pasiuntė liktorius* pasakyti kalėjimo prižiūrėtojui: „Paleisk tuos žmones.“ 36 Taigi prižiūrėtojas perdavė jų žinią Pauliui: „Magistratai atsiuntė vyrus pasakyti, kad judu paleisčiau. Esate laisvi, tad galite eiti ramybėje.“ 37 Bet Paulius liktoriams atsakė: „Mus, Romos piliečius,+ nenuteistus viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą, o dabar slapčia nori mumis atsikratyti? Na jau ne! Tegul ateina ir patys mus išveda.“ 38 Liktoriai perdavė tuos žodžius magistratams. Tie sužinoję, kad šitie žmonės yra Romos piliečiai, išsigando,+ 39 todėl atėję jų atsiprašė, išlydėjo juos ir prašė palikti miestą. 40 Išėję iš kalėjimo, juodu užsuko į Lidijos namus. Ten pasimatė su broliais, padrąsino juos+ ir išvyko.

17 Pro Amfipolį ir Apoloniją jie atkeliavo į Tesaloniką.+ Ten buvo žydų sinagoga. 2 Taigi Paulius, kaip buvo pratęs,+ tris šabus ėjo tenai ir su jais aptarinėjo Raštus,+ 3 aiškino ir Raštų žodžiais įrodinėjo, kad Kristus turėjo kentėti+ ir prisikelti iš mirusių.+ Jis sakė: „Kristus – tai tas pats Jėzus, apie kurį aš jums skelbiu.“ 4 Kai kurie iš jų, taip pat didelė daugybė graikų, garbinančių Dievą, ir nemažai žymių moterų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo.+

5 Žydus apėmė pavydas.+ Surinkę nedorų vyrų, dykinėjančių turgavietėje, ir subūrę minią, jie ėmė kelti mieste sąmyšį. Visi įsiveržė į Jasono namus, norėdami Paulių ir Silą išvesti liaudžiai, 6 tačiau jų nerado, todėl čiupo Jasoną ir kai kuriuos kitus brolius ir nutempė pas miesto vadovus*. Žydai šaukė: „Žmonės, kurie kelia suirutę tarp žemės gyventojų, atėjo ir čia,+ 7 ir Jasonas juos pas save priėmė! Jie visi eina prieš Cezario potvarkius ir tvirtina, kad yra kitas karalius – Jėzus.“+ 8 Tokiomis kalbomis jie privertė žmones ir miesto vadovus sunerimti. 9 Šie paėmė iš Jasono ir kitų atitinkamą užstatą ir juos paleido.

10 Tą pačią naktį broliai išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Atvykę ten, juodu nuėjo į žydų sinagogą. 11 Tenykščiai buvo kilnesni už tesalonikiečius – jie atidžiai klausėsi žodžio ir kasdien stropiai tyrinėjo Raštus, kad įsitikintų, ar tai, ką girdi, yra tiesa. 12 Todėl daugelis iš jų įtikėjo. Tarp įtikėjusių buvo ir graikų – nemažai gerbiamų moterų ir kai kurie vyrai. 13 Sužinoję, kad Paulius skelbia Dievo žodį Berėjoje, Tesalonikos žydai nuvyko ir tenai audrinti ir kurstyti liaudies.+ 14 Taigi broliai skubiai išlydėjo Paulių prie jūros,+ o Silas ir Timotiejus pasiliko. 15 Broliai atlydėjo Paulių iki Atėnų ir, jo įpareigoti perduoti Silui ir Timotiejui,+ kad kuo greičiau pas jį atvyktų, iškeliavo atgal.

16 Atėnuose jų belaukdamas Paulius matė, kad miestas pilnas stabų, ir viduje netvėrė apmaudu. 17 Taigi jis nuėjo į sinagogą ir aptarinėjo Raštus su žydais ir kitais dievobaimingais žmonėmis. Taip pat kasdien kalbėjo susirinkusiems turgavietėje. 18 Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai ėmė su juo ginčytis. Vieni sakė: „Ką šitas niektauza* nori pasakyti?“ Kiti kalbėjo: „Atrodo, jis yra svetimų dievybių skelbėjas.“ Mat Paulius skelbė gerąją naujieną apie Jėzų ir prisikėlimą.+ 19 Jie nusivedė jį į Areopagą ir paklausė: „Ar galėtume sužinoti, apie kokį naują mokslą tu kalbi? 20 Mūsų ausys girdi tave šnekant keistus dalykus, todėl norime sužinoti, ką jie reiškia.“ 21 (Visiems atėniečiams ir ten gyvenantiems* svetimšaliams laisvalaikiu niekas daugiau nerūpėjo, kaip tik papasakoti arba išgirsti ką nors naujesnio.) 22 Paulius atsistojo Areopago+ viduryje ir prabilo:

„Atėnų vyrai! Iš visko sprendžiant, dievybių baime jūs pranokstate kitus.+ 23 Antai vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau ir aukurą su užrašu „Nežinomam Dievui“. Taigi aš jums ir skelbiu tą, kurį jūs nepažinodami garbinate. 24 Dievas, kuris padarė pasaulį ir visa, kas jame, būdamas dangaus ir žemės Viešpats,+ negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose+ 25 ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors reikėtų.+ Jis pats duoda visiems gyvybę, alsavimą+ ir visa kita. 26 Iš vieno žmogaus+ jis iškildino visas tautas, kad jos apgyventų visą žemę,+ nustatė laikotarpius ir žmonių gyvenamąsias ribas,+ 27 idant jie ieškotų Dievo, – galgi užčiuops jį ir suras;+ nors, tiesą sakant, jis yra netoli nuo kiekvieno iš mūsų. 28 Juk jo dėka mes gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame jo vaikai*.’

29 Taigi, būdami Dievo vaikai,+ neturėtume manyti, kad dieviškoji Esybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį, į kokį žmogaus sumanytą ir meistriškai padarytą kūrinį.+ 30 Tiesa, anksčiau Dievas pakentė tokį žmonių neišmanymą.+ Bet dabar jis visur skelbia, kad visi žmonės turi atgailauti 31 ir kad jis yra nustatęs dieną, kada per savo paskirtą atstovą teisingai teis žemę.+ Dievas visiems tai laidavo prikeldamas jį iš mirusių.“+

32 Išgirdę apie mirusiųjų prisikėlimą, kai kurie ėmė šaipytis,+ o kiti sakė: „Apie tai pasiklausysime tavęs kitą kartą.“ 33 Tada Paulius paliko juos. 34 Vis dėlto kai kurie įtikėjo ir stojo jo pusėn. Tarp jų buvo Areopago narys Dionizijas, moteris, vardu Damaridė, ir dar kiti.

18 Paskui Paulius išvyko iš Atėnų ir atkeliavo į Korintą. 2 Ten sutiko iš Ponto kilusį žydą, vardu Akvilas.+ Šis su savo žmona Priscile buvo neseniai atvykęs iš Italijos, nes Klaudijus buvo įsakęs visiems žydams išsikelti iš Romos. Taigi Paulius nuėjo pas juos. 3 Kadangi jie buvo palapinių dirbėjai, Paulius apsistojo jų namuose ir dirbo su jais,+ mat irgi tą amatą išmanė. 4 O kiekvieną šabą+ jis kalbėdavo* sinagogoje+ ir įtikinėjo tiek žydus, tiek graikus.

5 Kai iš Makedonijos atvyko Silas+ ir Timotiejus,+ Paulius atsidėjo skelbti žodį. Jis liudijo ir įrodinėjo žydams, kad Jėzus yra Kristus.+ 6 Kadangi tie vis prieštaraudavo ir užgauliai kalbėdavo, galiausiai jis nusipurtė drabužius+ ir jiems pasakė: „Kaltė dėl jūsų kraujo tekrinta jums patiems ant galvų+ – aš švarus.+ Nuo šiol eisiu pas kitataučius.“+ 7 Ir Paulius iš ten* persikėlė į vieno dievobaimingo vyro, vardu Ticijus Justas, namus (jie buvo šalia sinagogos). 8 Bet sinagogos vadovas Krispas+ su visais namiškiais įtikėjo Viešpatį. Ir daug korintiečių, kurie klausėsi žinios, įtikėjo ir buvo pakrikštyti. 9 Vieną naktį Viešpats Pauliui regėjime pasakė: „Nebijok, kalbėk! Netylėk, 10 nes aš esu su tavimi.+ Niekas į tave nesikėsins ir tau nepakenks. Šitame mieste daug žmonių yra manieji.“ 11 Tad jis pasiliko ten metus ir šešis mėnesius ir mokė Dievo žodžio.

12 Kartą, Galionui esant Achajos prokonsulu*, žydai susitarę užpuolė Paulių ir nuvedė jį prie teismo pakylos. 13 Jie tvirtino: „Šitas įtikinėja žmones garbinti Dievą kitaip, nei leidžia įstatymas.“ 14 Paulius jau norėjo prabilti, bet Galionas žydams pasakė: „Jei čia iš tikrųjų būtų koks nusižengimas ar sunkus nusikaltimas, tuomet turėčiau pagrindą kantriai jus išklausyti, žydai. 15 Bet jei čia nesutarimai dėl žodžių, vardų ir jūsų įstatymo,+ tai patys ir žiūrėkite. Būti tokių dalykų teisėju aš nenoriu.“ 16 Ir jis pavarė juos šalin nuo teismo pakylos. 17 Tada anie visi čiupo sinagogos vadovą Sosteną+ ir priešais teismo pakylą ėmė jį mušti. Galionas į tai dėmesio nekreipė.

18 Pabuvęs ten ilgesnį laiką, Paulius atsisveikino su broliais ir kartu su Priscile ir Akvilu išplaukė į Siriją. Kenchrėjoje+ jis nusikirpo plaukus, nes buvo davęs įžadą. 19 Kai atvyko į Efezą, Paulius anuodu paliko mieste, o pats nuėjęs į sinagogą aptarinėjo su žydais Raštus.+ 20 Jie prašė Paulių, kad pasiliktų ilgiau, bet šis nesutiko. 21 Atsisveikindamas jis pasakė: „Jeigu Jehova panorės, dar sugrįšiu pas jus.“ Paulius išplaukė iš Efezo 22 ir atvyko į Cezarėją. Tada patraukė aukštyn* ir, pasveikinęs bendruomenę, nukeliavo į Antiochiją.+

23 Ten kurį laiką pabuvęs, jis išvyko ir eidamas iš miesto į miestą Galatijos krašte ir Frygijoje+ stiprino visus mokinius.+

24 Į Efezą atvyko vienas iš Aleksandrijos kilęs žydas, vardu Apolas,+ iškalbingas vyras. Jis gerai išmanė Raštus 25 ir buvo pamokytas Jehovos kelio. Apolas liepsnojo dvasia ir teisingai kalbėjo ir mokė apie Jėzų, nors žinojo tiktai apie krikštą, kurį buvo skelbęs Jonas. 26 Apolas pradėjo drąsiai kalbėti sinagogoje. Pasiklausę jo, Priscilė ir Akvilas+ pasikvietė jį pas save ir aiškiau išdėstė Dievo kelią. 27 Kadangi Apolas norėjo vykti į Achają, broliai parašė mokiniams laišką ir jame paragino šiltai jį priimti. Ten nukeliavęs, Apolas labai padėjo dėl Dievo malonės įtikėjusiems žmonėms, 28 mat viešai ir su užsidegimu kalbėdamas nuginčydavo žydus – iš Raštų jiems įrodydavo, kad Jėzus yra Kristus.+

19 Kai Apolas+ buvo Korinte, Paulius keliaudamas per krašto gilumą atvyko į Efezą.+ Radęs ten keletą mokinių 2 Paulius jų pasiteiravo: „Ar įtikėję gavote šventąją dvasią?“+ Tie atsakė: „Ne, apie jokią šventą dvasią mes negirdėjome.“ 3 Tada jis paklausė: „O kokiu krikštu buvote pakrikštyti?“ – „Jono krikštu“,+ – atsakė jie. 4 Paulius tarė: „Jonas krikštijo krikštu, liudijančiu atgailą,+ ir ragino žmones tikėti tuo, kuris turėjo ateiti po jo,+ tai yra Jėzumi.“ 5 Tai išklausę, mokiniai buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. 6 O kai Paulius uždėjo ant jų rankas, šventoji dvasia nusileido ant jų+ ir jie ėmė kalbėti kitomis kalbomis ir pranašauti.+ 7 Iš viso jų buvo dvylika vyrų.

8 Paulius nuėjo į sinagogą+ ir tris mėnesius drąsiai skelbė, kalbėjo ir įtikinamai aiškino apie Dievo Karalystę.+ 9 Bet kai kurie užkietino savo širdis ir nenorėjo tikėti. Jie visų akivaizdoje burnojo prieš Kelią,+ todėl Paulius pasitraukė nuo jų+ ir pasiėmė mokinius su savimi. Nuo tada jis kasdien kalbėjo Tirano mokyklos auditorijoje. 10 Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos* gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį.

11 Dievas Pauliaus rankomis darė neįtikėtinai įstabius darbus.+ 12 Net skepetas ir prijuostes, lietusias jo kūną, žmonės nešdavo ligoniams,+ ir ligos pasitraukdavo, piktosios dvasios išeidavo.+ 13 Varyti iš apsėstųjų piktąsias dvasias Viešpaties Jėzaus vardu mėgindavo ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai. Jie sakydavo: „Įsakau jums vardu Jėzaus, apie kurį skelbia Paulius.“+ 14 Taip darydavo ir vieno iš žydų aukštųjų kunigų, tokio Skėvo, septyni sūnūs. 15 Bet kartą piktoji dvasia jiems atsakė: „Žinau Jėzų+ ir pažįstu Paulių.+ O jūs kas tokie?“ 16 Tada žmogus, kurį ta pikta dvasia buvo užvaldžiusi, šoko ant jų, visus nugalėjo, ir tie pusnuogiai ir sužaloti išbėgo iš tų namų. 17 Visi Efezo gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, apie tai sužinojo. Juos apėmė baimė, ir Viešpaties Jėzaus vardas buvo aukštinamas. 18 Daug įtikėjusiųjų atėję išpažindavo ir atvirai pasipasakodavo, ką buvo darę. 19 Nemažai užsiiminėjusių magija sunešė savo knygas ir visų akivaizdoje sudegino.+ Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių. 20 Taip Jehovos žodis sparčiai plito ir įsigalėjo.+

21 Po visų tų įvykių Paulius nusprendė, kad perėjęs Makedoniją+ ir Achają keliaus į Jeruzalę.+ Jis tarė: „Pirma apsilankysiu ten, paskui būtinai vyksiu į Romą.“+ 22 Taigi jis pasiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus – Timotiejų+ ir Erastą,+ o pats dar kurį laiką pasiliko Azijoje.

23 Kaip tik tuo metu dėl Kelio+ kilo nemenkas sambrūzdis.+ 24 Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, darydavo sidabrines Artemidės šventyklėles ir duodavo amatininkams nemažai uždirbti.+ 25 Surinkęs juos ir kitus tokių dirbinių gamintojus, jis kalbėjo: „Vyrai, jūs gerai žinote, kad nuo šito verslo priklauso mūsų gerovė. 26 Tačiau tasai Paulius, kaip matote ir girdite, ne tik Efeze,+ bet ir kone visoje Azijoje daugelį žmonių įtikino ir jiems įteigė, esą dievai, kurie rankomis dirbami, nėra dievai.+ 27 Kyla pavojus, kad mūsų amatui bus užtraukta negarbė. Maža to, bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla, ir didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visa žemė, bus paversta niekais.“ 28 Tai išgirdę visi užsidegė pykčiu ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“

29 Mieste kilo sąmyšis. Pagriebę makedonus Gajų ir Aristarchą,+ Pauliaus bendrakeleivius, žmonės nuskubėjo į teatrą. 30 Paulius norėjo įeiti tenai ir kreiptis į minią, bet mokiniai jo neleido. 31 Net kai kurie Pauliui prielankūs aziarchai* atsiuntė jam žinią prašyte prašydami nestatyti savęs į pavojų ir neiti į teatrą. 32 O ten vieni šaukė viena, kiti kita, mat susirinkimas buvo pakrikas ir dauguma nežinojo, dėl ko susieita. 33 Tada iš minios išvedė Aleksandrą. Žydų išstumtas į priekį, Aleksandras pamojo ranka ir jau norėjo liaudžiai viską paaiškinti. 34 Bet žmonės, supratę, kad jis žydas, ėmė vienu balsu šaukti ir apie dvi valandas rėkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“

35 Galiausiai minią nutildė miesto raštininkas. Jis kreipėsi į juos: „Efezo vyrai, kas gi iš žmonių nežino, kad efeziečių miestas yra didžiosios Artemidės šventyklos ir iš dangaus nukritusio jos atvaizdo globėjas? 36 Kadangi tai yra neginčytina, jums reikėtų laikytis ramiai ir nieko skubotai nedaryti. 37 Juk vyrai, kuriuos atvedėte, nėra kokie šventyklų plėšikai ir prieš mūsų deivę nepiktžodžiauja. 38 Todėl jei Demetrijas+ ir su juo kiti amatininkai turi prieš ką nors skundą, tam yra teismo dienos ir prokonsulai*. Tegul tada ir kelia vieni kitiems bylas. 39 O jeigu jums rūpi dar koks reikalas, jis turi būti sprendžiamas teisėtame susirinkime. 40 Juk dėl to, kas šiandien vyksta, mums gresia pavojus būti apkaltintiems maišto kurstymu, ir nėra jokios dingsties, kuria galėtume šitą triukšmingą sambūrį pateisinti.“ 41 Tai pasakęs, jis susirinkimą paleido.

20 Sąmyšiui nurimus, Paulius susikvietė mokinius, padrąsino ir atsisveikinęs leidosi į Makedoniją. 2 Keliaudamas per tą kraštą* jis drąsino tenykščius daugeliu žodžių ir taip atvyko į Graikiją. 3 Išbuvęs ten tris mėnesius, jis ruošėsi plaukti į Siriją, tačiau sužinojęs, kad žydai rengia prieš jį sąmokslą,+ apsisprendė grįžti per Makedoniją. 4 Paulių lydėjo Pyro sūnus Sopatras iš Berėjos, Aristarchas+ ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės, Timotiejus+ ir azijiečiai Tichikas+ ir Trofimas.+ 5 Jie iškeliavo pirmi ir laukė mūsų Troadėje, 6 o mes pas juos į Troadę išplaukėme iš Filipų, praėjus Neraugintos duonos dienoms.+ Po penkių dienų atvykome ir pabuvome tenai septynias dienas.

7 Pirmąją savaitės dieną, mums susiėjus valgyti*, Paulius kreipėsi į susirinkusius, mat ketino kitą dieną išvykti. Jo kalba užtruko iki vidurnakčio. 8 Viršutiniame kambaryje, kuriame buvome susibūrę, degė nemažai žibintų. 9 Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjo ant palangės. Pauliui kalbant jis kietai užmigo ir įmigęs iškrito iš trečio aukšto; jį pakėlė jau negyvą. 10 Paulius nulipo žemyn, užsikniaubė ant jo ir apkabinęs+ tarė: „Nekelkite triukšmo – jis gyvas.“+ 11 Paskui užlipęs į viršų jis ėmė laužyti duoną ir valgyti. Jis kalbėjo dar ilgokai – iki aušros, tada išvyko. 12 Jaunuolį jie parsivedė ir visi neapsakomai džiaugėsi, kad jis gyvas.

13 Mes sėdome į laivą ir išplaukėme į Asą, o Paulius nutarė keliauti iki Aso pėsčiomis ir mums pasakė, kad jį ten paimtume. 14 Kai susitikome su juo Ase, paėmėme jį į laivą ir nuvykome į Mitilėnę. 15 Išplaukėme iš ten kitą dieną ir atsidūrėme priešais Chiją. Dieną vėliau stabtelėjome Same, o dar kitą dieną atvykome į Miletą, 16 mat Paulius buvo nutaręs aplenkti Efezą,+ kad jam netektų užgaišti Azijoje. Jis skubėjo norėdamas, jei tik įmanoma, Penkiasdešimtinių* dieną būti Jeruzalėje.+

17 Iš Mileto Paulius pasiuntė žinią Efezo bendruomenės vyresniesiems, kad pas jį atvyktų. 18 Kai šie atėjo, Paulius prabilo: „Jūs gerai žinote, kaip visą laiką, nuo pat dienos, kai įžengiau į Aziją,+ elgiausi su jumis, 19 kaip vergavau Viešpačiui su visu nuolankumu,+ su ašaromis, kęsdamas išbandymus, kuriuos patyriau dėl žydų sąmokslų, 20 ir kaip nenutylėjau nieko, kas naudinga, – apsakiau jums tai ir mokiau jus viešai+ ir po namus.+ 21 Aš gerai paliudijau tiek žydams, tiek graikams apie atgailą+ Dievo akivaizdoje ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi.+ 22 O štai dabar dvasios verčiamas* keliauju į Jeruzalę, nors nežinau, kas man tenai nutiks. 23 Žinau tik tiek: šventoji dvasia kiekviename mieste man liudija, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.+ 24 Tačiau aš savo gyvybės nė kiek nebranginu, tetrokštu nubėgti savo kelią+ ir atlikti Viešpaties Jėzaus man skirtą tarnystę – paliudyti Dievo malonės gerąją naujieną.

25 Aš žinau, kad nė vienas iš jūsų – iš visų, kuriems skelbiau apie Karalystę, – mano veido daugiau nepamatysite. 26 Todėl šiandien šaukiu jus paliudyti, kad esu švarus, nekaltas dėl niekieno kraujo,+ 27 juk nenutylėjau ir apsakiau jums visus Dievo nutarimus.+ 28 Žiūrėkite savęs+ ir visos kaimenės, kurios prižiūrėtojais+ šventoji dvasia jus paskyrė. Ganykite Dievo bendruomenę,+ kurią jis įsigijo savo Sūnaus krauju*.+ 29 Aš žinau, kad, man pasitraukus, pas jus įsibraus grobuonių vilkų+ ir jie negailės kaimenės. 30 Ir iš jūsų pačių iškils tokių, kurie kalbės iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save.+

31 Tad budėkite ir atminkite, kad trejus metus+ dieną naktį nepaliaudamas su ašaromis kiekvieną protinau. 32 O dabar patikiu jus Dievui ir tebūna su jumis jo malonės žodis, galintis jus išugdyti ir suteikti jums paveldą tarp visų pašventintųjų.+ 33 Nesigviešiau niekieno sidabro, aukso ar apdaro.+ 34 Jūs juk žinote, kad mano paties ir esančių su manimi reikmėms tarnavo šitos va rankos.+ 35 Aš jums visaip parodžiau, kad šitaip darbuodamiesi+ turite padėti silpniesiems ir atminti paties Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Didesnė laimė duoti+ negu imti.’“

36 Po šių žodžių Paulius drauge su visais atsiklaupė ir pasimeldė. 37 Visi pradėjo graudžiai verkti, puolė Pauliui į glėbį ir bučiavo. 38 Ypač skaudu jiems buvo dėl jo žodžių, kad jo veido daugiau nematysią.+ Ir jie palydėjo Paulių į laivą.

21 Galiausiai, sunkia širdimi su jais atsisveikinę, leidomės į jūrą. Plaukdami tiesia eiga, atvykome į Kosą, kitą dieną atplaukėme į Rodą, o iš ten – į Patarą. 2 Susiradę laivą, plaukiantį tiesiai į Finikiją, įsėdome ir išplaukėme. 3 Užmatėme Kiprą ir palikę jį kairėje plaukėme toliau į Siriją. Išlipome Tyre, nes ten turėjo būti iškrautas laivo krovinys. 4 Susiieškojome mokinius ir pasilikome ten septynias dienas. Tie mėgino atkalbėti Paulių, kad nekeltų kojos į Jeruzalę, nes buvo gavę dvasios liudijimą.+ 5 Atėjus metui išvykti, leidomės į kelią, ir jie visi, kartu su moterimis ir vaikais, mus lydėjo, kol išėjome iš miesto. Pakrantėje visi atsiklaupėme, pasimeldėme 6 ir vieni su kitais atsisveikinome. Mes sėdome į laivą, o jie sugrįžo namo.

7 Iš Tyro atplaukėme į Ptolemaidę. Tenai pasveikinome brolius ir vieną dieną pabuvome su jais. 8 Kitą dieną iškeliavome ir atvykome į Cezarėją. Čia atėjome į evangelizuotojo Pilypo, vieno iš septyneto,+ namus ir pas jį apsistojome. 9 Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris; jos pranašavo.+ 10 Ten pasilikome ilgesnį laiką. Tuo metu iš Judėjos atkeliavo pranašas, vardu Agabas.+ 11 Atėjęs pas mus, jis paėmė Pauliaus juostą, susirišo ja kojas ir rankas ir tarė: „Štai ką sako šventoji dvasia: ‘Taip žydai Jeruzalėje suriš vyrą, kuriam priklauso ši juosta.+ Jie atiduos jį į kitataučių rankas.’“+ 12 Kai tai išgirdome, tiek mes, tiek vietiniai ėmėme Paulių maldauti, kad neitų į Jeruzalę. 13 Bet Paulius tarė: „Ką jūs darote šitaip verkdami?! Jūs atimate man ryžtą*! Dėl Viešpaties Jėzaus vardo aš juk esu pasirengęs Jeruzalėje ne tik būti surištas, bet ir numirti.“+ 14 Kadangi jis nesileido perkalbamas, mes atlyžome ir pasakėme: „Teįvyksta Jehovos valia.“

15 Toms dienoms praėjus, susiruošėme ir iškeliavome į Jeruzalę. 16 Mus lydėjo ir kai kurie mokiniai iš Cezarėjos. Jie turėjo nuvesti mus pas vieną pirmųjų mokinių, tokį kiprietį, vardu Mnasonas, nes buvome pakviesti ten apsistoti. 17 Kai atkeliavome į Jeruzalę, broliai mus su džiaugsmu sutiko. 18 Kitą dieną drauge su Pauliumi nuėjome pas Jokūbą,+ ten buvo ir visi vyresnieji. 19 Paulius juos pasveikino ir ėmė nuodugniai pasakoti apie savo tarnystę ir ką Dievas per jį nuveikė tautose.

20 Išgirdę Pauliaus pasakojimą, jie šlovino Dievą. Bet paskui jam tarė: „Matai, broli, tūkstančiai tikinčiųjų yra žydai ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo.+ 21 Jie prisiklausė apie tave kalbų, esą ragini žydus, gyvenančius kitose tautose, atsimesti nuo Mozės ir sakai jiems, kad nereikia apipjaustyti vaikų ir laikytis papročių.+ 22 Tad ką daryti? Jie, be abejo, išgirs, kad atvykai. 23 Todėl padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi įžadą davę vyrai. 24 Pasiimk juos su savimi, kartu su jais atlik apsivalymo apeigas ir apsiimk sumokėti jų išlaidas, kad jie galėtų nusiskusti galvas. Tada visi žinos, kad tai, kas jiems apie tave prikalbėta, nieko verta, kad tu elgiesi deramai ir pats laikaisi Įstatymo.+ 25 O dėl įtikėjusių kitataučių mes esame išsiuntę nutarimą, kad jie turi atsisakyti to, kas paaukota stabams,+ kraujo,+ pasmaugtų gyvūnų mėsos+ ir ištvirkavimo*.“+

26 Kitą dieną Paulius pasiėmė tuos vyrus ir kartu su jais atliko apsivalymo apeigas.+ Nuėjęs į šventyklą jis pranešė, kada baigsis apsivalymo dienos ir kada už kiekvieną iš jų reikės paaukoti auką.

27 Toms septynioms dienoms einant į pabaigą, žydai iš Azijos, pamatę Paulių šventykloje, sukurstė prieš jį minią. Jie čiupo jį 28 šaukdami: „Izraelio vyrai! Padėkite! Čia tas pats žmogus, kuris visus visur nuteikinėja prieš mūsų tautą, prieš Įstatymą ir šią vietą! Jis netgi atsivedė į šventyklą graikų ir šią šventą vietą suteršė!“+ 29 Anksčiau mieste jie buvo matę su juo efezietį Trofimą,+ tad pamanė, kad dabar Paulius atsivedė jį į šventyklą. 30 Sujudo visas miestas. Žmonės subėgo ir pagriebę Paulių ištempė iš šventyklos; durys tuoj pat buvo uždarytos. 31 Tuo metu, kai jie jau ruošėsi jį užmušti, įgulos vadą pasiekė žinia, kad visoje Jeruzalėje kyla sąmyšis. 32 Pasiėmęs kareivių ir šimtininkų, šis iš karto nubėgo žemyn pas juos. Vadą su kareiviais pamatę, anie liovėsi Paulių mušti.

33 Vadas priėjęs Paulių suėmė ir įsakė surakinti dviem grandinėmis.+ Tada ėmė klausinėti, kas jis toks ir ką padarė. 34 Bet vieni iš minios šaukė viena, kiti kita. Dėl tos erzelynės negalėdamas nieko tikra sužinoti, įgulos vadas įsakė nuvesti Paulių į kareivines. 35 Kai Paulius pasiekė laiptus, kareiviams teko jį nešte nešti, nes minia buvo kaip reikiant įsisiautėjusi 36 ir daugybė žmonių sekdami jam įkandin šaukė: „Mirtis jam!“

37 Kai Paulių jau buvo beįvedą į kareivines, jis kreipėsi į vadą: „Ar galiu tau kai ką pasakyti?“ Tas nustebo: „Tu moki graikiškai? 38 Tai tu nesi tas egiptietis, kuris prieš kiek laiko sukurstė maištą ir išvedė į dykumą keturis tūkstančius durklininkų*?“ 39 Tada Paulius tarė: „Iš tikrųjų aš esu žydas+ iš Kilikijos Tarso,+ garsaus miesto pilietis. Meldžiu tavęs, leisk man kreiptis į žmones.“ 40 Šis leido. Tada Paulius stovėdamas ant laiptų pamojo ranka žmonėms ir, jiems nurimus, hebrajiškai+ prabilo:

22 „Vyrai! Broliai ir tėvai! Paklausykite, ką jums pasakysiu sau apginti.“+ 2 Išgirdę jį kalbant hebrajiškai, jie dar labiau aprimo. Paulius tęsė: 3 „Aš esu žydas,+ gimęs Kilikijos Tarse,+ bet mokslą išėjęs šitame mieste, pas Gamalielį,*+ išauklėtas griežtai pagal protėvių Įstatymą,+ uolus dėl Dievo, kaip ir visi jūs šiandien esate.+ 4 Aš persekiojau priklausančius šiam Keliui – pančiojau ir perdavinėjau į kalėjimus tiek vyrus, tiek moteris. Dėl to kai kurie iš jų turėjo mirti.+ 5 Kad taip dariau, gali paliudyti ir vyriausiasis kunigas, ir visas vyresniųjų susirinkimas. Aš net gavau iš jų laiškus mūsų broliams Damaske ir ėjau ten, ketindamas tuos žmones suimti ir atvesti į Jeruzalę, kad būtų nubausti.

6 Bet pakeliui, jau esant netoli Damasko, maždaug vidurdienį netikėtai mane apšvietė ryški šviesa iš dangaus.+ 7 Parpuoliau ant žemės ir išgirdau balsą, sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?’ – 8 ‘Kas tu, viešpatie?’ – paklausiau. Jis man tarė: ‘Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji.’ 9 Su manimi esantys matė šviesą, bet balso, kuris man kalbėjo, jie negirdėjo. 10 Tada paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ Viešpats man atsakė: ‘Kelkis, eik į Damaską ir ten sužinosi visa, kas tau paskirta padaryti.’+ 11 Kadangi dėl tos ryškios šviesos nieko nebemačiau, į Damaską mane už rankos atvedė mano palydovai.

12 Vienas vyras, vardu Ananijas, – dievobaimingas, Įstatymui klusnus žmogus, apie kurį visi tenykščiai žydai gerai liudijo, – 13 atėjo pas mane ir atsistojęs greta tarė: ‘Broli Sauliau, praregėk!’ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau.+ 14 Ananijas pasakė: ‘Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad suprastum jo valią, išvystum teisųjį+ ir išgirstum balsą iš jo lūpų, 15 nes tu liudysi apie jį visiems žmonėms – kalbėsi, ką matei ir girdėjai.+ 16 Tad ko lauki? Kelkis, pasikrikštyk ir šaukis jo vardo, kad tavo nuodėmės būtų nuplautos.’+

17 Kai sugrįžęs į Jeruzalę+ šventykloje meldžiausi, patyriau nežemišką būseną. 18 Aš išvydau jį ir jis man tarė: ‘Pasiskubink, eik kuo greičiau iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavo liudijimo apie mane.’+ 19 Aš atsakiau: ‘Viešpatie, jie gerai žino, kad, vykdamas iš sinagogos į sinagogą, aš sodinau į kalėjimą ir plakiau tave tikinčius,+ 20 o kai žudė tavo liudytoją Steponą, tam pritariau ir šalimais stovėdamas saugojau jį žudančių apsiaustus.’+ 21 Bet jis man pasakė: ‘Eik, nes siųsiu tave toli, pas kitas tautas.’“+

22 Jie klausėsi Pauliaus iki šitų žodžių, o tada ėmė šaukti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nevalia jam leisti gyventi!“ 23 Jie rėkavo, mosavo apsiaustais ir svaidė į orą žemes,+ 24 todėl įgulos vadas įsakė nuvesti Paulių į kareivines ir, norėdamas išsiaiškinti, kodėl jie šitaip ant jo šaukia, liepė jį plakti, kol tas pasakys, ką padarė. 25 Bet kai jie Paulių pririšo* ruošdamiesi plakti, šis kreipėsi į greta stovintį šimtininką: „Ar jums leidžiama plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?“+ 26 Tai išgirdęs, šimtininkas nuėjo pas įgulos vadą ir pranešė: „Ką ketini daryti? Tas žmogus yra Romos pilietis.“ 27 Vadas priėjo prie Pauliaus ir paklausė: „Sakyk man, ar tu Romos pilietis?“ – „Taip“, – atsakė šis. 28 Tada vadas tarė: „Aš įsigijau šią pilietybę už didelius pinigus.“ Paulius atsakė: „O aš turiu ją nuo gimimo.“+

29 Todėl tie, kurie turėjo jį tardyti, tuoj pat nuo jo pasitraukė. Vadas, sužinojęs, kad grandinėmis sukaustė Romos pilietį, išsigando.+

30 Norėdamas išsiaiškinti, kuo iš tikro žydai Paulių kaltina, įgulos vadas kitą dieną jį išlaisvino ir įsakė susirinkti aukštiesiems kunigams ir visam Sinedrionui. Tada atvesdino Paulių ir pastatė jų akivaizdoje.+

23 Paulius apžvelgė Sinedrioną ir tarė: „Vyrai! Broliai! Visa, ką iki pat šiandien aš Dievo akivaizdoje dariau, dariau su gryniausia sąžine.“+ 2 Vyriausiasis kunigas Ananijas liepė greta stovintiems trenkti jam per burną. 3 Paulius tada jam pasakė: „Dievas trenks tau, siena tu pabaltinta! Sėdi čia, kad teistum mane pagal Įstatymą, bet liepi man trenkti peržengdamas Įstatymą?!“ 4 Stovintys šalia tarė: „Tu įžeidinėji vyriausiąjį Dievo kunigą?!“ 5 Paulius pasakė: „Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nekalbėk blogai apie savo tautos vadovą.’“+

6 Žinodamas, kad viena Sinedriono dalis yra sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius jiems sušuko: „Vyrai! Broliai! Aš fariziejus,+ fariziejų sūnus, o esu teisiamas už viltį, kad mirusieji bus prikelti!“ 7 Jam tai pasakius, fariziejai ir sadukiejai susiginčijo, ir susirinkimas pasidalijo, 8 mat sadukiejai sako, kad nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios nėra, o fariziejai sako, kad yra.+ 9 Taigi kilo didelis triukšmas. Kai kurie Raštų aiškintojai iš fariziejų grupės atsistoję įnirtingai tvirtino: „Mes nematome, kad šitas žmogus būtų kuo kaltas. Juk jeigu jam kalbėjo dvasia ar angelas...“+ 10 Kivirčas labai paaštrėjo, todėl įgulos vadas, pabijojęs, kad jie Pauliaus nesudraskytų, įsakė kareivių daliniui nulipti žemyn, išplėšti jį iš jų ir nuvesti į kareivines.

11 Naktį Viešpats atsistojo šalia Pauliaus ir pasakė: „Būk drąsus!+ Tu gerai paliudijai apie mane Jeruzalėje, taip liudyti turėsi ir Romoje.“+

12 Dienai išaušus žydai ėmė rengti sąmokslą. Jie susisaistė priesaika*, kad nei valgys, nei gers, kol Pauliaus nenužudys. 13 Tą sąmokslą rengė ir priesaiką davė daugiau kaip keturiasdešimt žmonių. 14 Nuėję pas aukštuosius kunigus ir vyresniuosius, jie kalbėjo: „Mes susisaistėme priesaika*, kad neimsime nieko į burną, kol nenužudysime Pauliaus. 15 Todėl dabar drauge su Sinedrionu paprašykite įgulos vadą, kad atvestų jį pas jus, tarsi norėtumėte nuodugniau ištirti jo bylą. O mes būsime pasirengę jį vedamą nužudyti.“

16 Tačiau apie jų rengiamą pasalą nugirdo Pauliaus sesers sūnus ir atėjęs į kareivines jam apie tai pranešė. 17 Tada Paulius pasikvietė vieną iš šimtininkų ir tarė: „Nuvesk šį jaunuolį pas įgulos vadą – jis turi jam kai ką pranešti.“ 18 Šimtininkas nuvedė jį pas vadą ir pasakė: „Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį, nes jis turi tau kažką pasakyti.“ 19 Vadas pasivedė jaunuolį už rankos į šalį ir paklausė: „Ką nori man pranešti?“ 20 Šis ėmė pasakoti: „Žydai susitarė tavęs prašyti, kad rytoj nuvestum Paulių į Sinedrioną, tarsi jie norėtų nuodugniau ištirti jo bylą.+ 21 Tačiau tu nesileisk jų įkalbamas, nes daugiau kaip keturiasdešimt jų vyrų tyko Pauliaus pasaloje. Tie vyrai susisaistė priesaika*, kad nevalgys ir negers, kol su juo nesusidoros.+ Jie jau pasirengę ir laukia tavo sutikimo.“ 22 Vadas jaunuoliui paliepė: „Niekam neprasitark, kad man apie tai pranešei.“ Ir tada jį paleido.

23 Jis pasišaukė du šimtininkus ir tarė: „Parenkite du šimtus kareivių, taip pat septyniasdešimt raitininkų ir du šimtus ietininkų. Tegu trečią nakties valandą* žygiuoja į Cezarėją. 24 Parūpinkite Pauliui žirgų, kad galėtumėte saugiai jį atlydėti pas valdytoją Feliksą.“ 25 Ir jis parašė tokį laišką:

26 „Klaudijus Lisijas siunčia sveikinimus prakilniausiajam valdytojui Feliksui. 27 Šitą vyrą žydai buvo sučiupę ir jau ketino jį nužudyti. Bet aš, sužinojęs, kad jis Romos pilietis,+ atskubėjau su kareiviais ir jį išgelbėjau.+ 28 Norėdamas išsiaiškinti, kuo žydai jį kaltina, nuvedžiau į jų Sinedrioną.+ 29 Sužinojau, kad jie kaltina jį dėl savo Įstatymo klausimų.+ Bet jis nebuvo apkaltintas niekuo, už ką baudžiama mirtimi ar kalėjimo pančiais. 30 Tada man buvo pranešta, kad prieš šį vyrą rengiamas sąmokslas,+ todėl nedelsdamas išsiunčiau jį pas tave ir kaltintojams įsakiau pateikti jam savo kaltinimus tavo akivaizdoje.“

31 Taigi kareiviai, kaip buvo įsakyta, paėmė Paulių+ ir atlydėjo nakčia į Antipatridę. 32 Kitą dieną raitininkai iškeliavo su juo toliau, o kiti kareiviai sugrįžo į kareivines. 33 Atvykę į Cezarėją, raitininkai pristatė Paulių valdytojui ir įteikė laišką. 34 Perskaitęs laišką, valdytojas pasiteiravo, iš kokios provincijos Paulius esąs. Sužinojęs, kad iš Kilikijos,+ 35 tarė: „Aš išklausysiu tavo bylą, kai atvyks tavo kaltintojai.“+ Tada įsakė saugoti Paulių Erodo pretorijuje*.

24 Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas+ su keletu vyresniųjų ir su oratoriumi*, tokiu Tertulu. Jie padavė valdytojui+ prieš Paulių skundą. 2 Kai buvo pakviestas, Tertulas pradėjo kaltinamąją kalbą:

„Tavo dėka turime didžią ramybę, dėl tavo įžvalgos šioje tautoje vyksta pertvarkos, 3 ir mes, prakilnusis Feliksai, visada ir visur su didžiausiu dėkingumu tai pripažįstame. 4 Bet nenorėdamas tavęs daugiau gaišinti meldžiu, kad tu, būdamas maloningas, trumpai mūsų paklausytum. 5 Mes nustatėme, kad šis žmogus yra kenkėjas+ ir visoje žemėje tarp visų žydų kursto maištus.+ Jis yra nazariečių atskalos+ vadeiva. 6 Ir dar jis mėgino išniekinti šventyklą, todėl mes jį ir sučiupome.+ 7 ––* 8 Kai jį apklausi, galėsi įsitikinti, kad visa, kuo jį kaltiname, yra tiesa.“

9 Prie šitų kaltinimų prisidėjo ir žydai, tvirtindami, kad taip yra iš tikrųjų. 10 Valdytojas linktelėjo Pauliui duodamas ženklą, kad gali kalbėti, taigi Paulius prabilo:

„Gerai žinodamas, kad tu jau daug metų esi šitos tautos teisėjas, su pasitikėjimu ginsiu savo bylą.+ 11 Tu gali patikrinti: praėjo ne daugiau kaip dvylika dienų nuo tada, kai atvykau į Jeruzalę pagarbinti Dievo.+ 12 Manęs nematė nei su kuo nors besiginčijančio šventykloje, nei kurstančio minią sinagogose ar kur nors mieste, 13 ir jie negali tau įrodyti dalykų, kuriais dabar mane kaltina. 14 Bet tavo akivaizdoje aš pripažįstu, kad tarnauju savo protėvių Dievui+ laikydamasis kelio, kurį jie vadina atskalūnišku, ir tikiu viskuo, kas rašoma Įstatyme ir Pranašuose.+ 15 Pasitikėdamas Dievu aš turiu viltį, kurią ir jie patys puoselėja, – kad bus tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų+ prisikėlimas.+ 16 Dėl to visada stengiuosi išlaikyti gryną* sąžinę Dievo ir žmonių akivaizdoje.+ 17 Taigi po daugelio metų aš grįžau atiduoti gailestingumo dovanų+ savo tautiečiams ir paaukoti aukų. 18 Man tvarkant tuos reikalus, jie mane rado šventykloje, jau atlikusį apsivalymo apeigas.+ Ten nebuvo jokios minios ir neramumų aš nekėliau. Bet tenai buvo žydų iš Azijos – 19 tai jie turėtų būti tavo akivaizdoje ir kaltinti, jei prieš mane ką turi.+ 20 Arba tegul šitie pasako, kokią mano kaltę nustatė, kai stovėjau priešais Sinedrioną. 21 Nebent tokią, kad tarp jų stovėdamas sušukau: ‘Šiandien jūsų akivaizdoje esu teisiamas už tikėjimą, kad mirusieji bus prikelti!’“+

22 Feliksas, gana gerai žinodamas apie Kelią,+ bylos svarstymą atidėjo ir pasakė: „Kai atvyks įgulos vadas Lisijas, tada ir nuspręsiu dėl jūsų reikalų.“ 23 Jis įsakė šimtininkui laikyti Paulių suimtą, bet suteikti lengvatų ir nedrausti jo žmonėms juo rūpintis.

24 Po kelių dienų Feliksas atėjo su savo žmona Druzila; ši buvo žydė. Jis išsikvietė Paulių ir klausėsi jo kalbos apie tikėjimą Kristumi Jėzumi.+ 25 Bet šiam aiškinant apie teisumą, susivaldymą ir būsimąjį teismą+ Feliksas išsigando ir pasakė: „Gali dabar eiti. Kai turėsiu progą, vėl tave pasikviesiu.“ 26 Feliksas sykiu vylėsi, kad Paulius duos jam pinigų, todėl vis dažniau jį kviesdavosi ir su juo šnekėdavosi. 27 Praėjus dvejiems metams, Felikso įpėdiniu tapo Porcijus Festas. Feliksas paliko Paulių suimtą, mat norėjo pelnyti žydų palankumą.+

25 Atkeliavęs į provinciją, Festas+ perėmė įgaliojimus, o po trijų dienų iš Cezarėjos nuvyko į Jeruzalę. 2 Ten aukštieji kunigai ir žydų įtakingieji apskundė jam Paulių.+ Jie kreipėsi į Festą 3 su prašymu atvesdinti Paulių į Jeruzalę. Kelyje jie ketino surengti pasalą ir jį nužudyti.+ 4 Bet Festas atsakė, kad Paulius turi būti saugomas Cezarėjoje ir kad jis pats ketinąs netrukus ten sugrįžti. 5 „Tegul tie, kas vadovauja tarp jūsų, keliauja su manimi, – tarė jis, – ir jei tas vyras yra padaręs ką bloga, tegul kelia jam kaltinimus.“+

6 Pabuvęs pas juos ne daugiau kaip aštuonias ar dešimt dienų, jis atvyko į Cezarėją, o kitą dieną atsisėdo teismo pakyloje ir įsakė atvesti Paulių. 7 Kai Paulius buvo atvestas, jį apstojo iš Jeruzalės atvykę žydai. Jie metė jam daug rimtų kaltinimų, bet įrodyti jų negalėjo.+

8 Paulius gynėsi: „Aš niekuo nenusidėjau nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei Cezariui.“+ 9 Festas, norėdamas pelnyti žydų palankumą,+ Pauliui atsakė: „Gal nori vykti į Jeruzalę ir ten mano akivaizdoje būti teisiamas dėl šių dalykų?“ 10 Bet Paulius tarė: „Aš stoviu priešais Cezario teismo pakylą, kur ir turėčiau būti teisiamas. Nepadariau žydams nieko bloga, kaip pats aiškiai matai. 11 Jei tikrai nusikaltau ir padariau ką nors verta mirties bausmės,+ neprašau nuo jos atleisti, bet jeigu kaltinimai, kuriuos jie man meta, nepagrįsti, niekas neturi teisės manęs jiems atiduoti. Aš šaukiuosi Cezario!“+ 12 Tada Festas, pasikalbėjęs su patarėjais, atsakė: „Šaukeisi Cezario – vyksi pas Cezarį.“

13 Praėjus kelioms dienoms, į Cezarėją Festo pasveikinti atvyko karalius Agripa ir Berenikė. 14 Jie užsibuvo ten nemažai dienų, ir Festas išdėstė karaliui Pauliaus bylą sakydamas:

„Feliksas paliko įkalintą tokį vyrą, 15 ir kai buvau Jeruzalėje, žydų aukštieji kunigai ir vyresnieji man jį apskundė+ ir prašė nuteisti. 16 Bet aš jiems atsakiau, kad tarp romėnų nepriimta kaltinamojo šiaip imti ir atiduoti, kol jis nesusitiko su savo kaltintojais akis į akį ir negavo galimybės gintis nuo kaltinimų.+ 17 Tad jiems čia atvykus aš nedelsiau – jau kitą dieną atsisėdau teismo pakyloje ir įsakiau tą vyrą atvesti. 18 Atsistojo kaltintojai, bet piktadarystėmis, apie kokias maniau išgirsiąs, jo neapkaltino.+ 19 Jie tik ginčijosi su juo dėl kažkokių savo dievogarbos klausimų+ ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą.+ 20 Nežinodamas, ką daryti ir kaip tą ginčą spręsti, paklausiau jo, ar nenorėtų vykti į Jeruzalę ir būti ten dėl šitų dalykų teisiamas.+ 21 Bet Paulius pareiškė norą būti saugomas iki Jo Aukštenybės* sprendimo,+ tad ir įsakiau jį saugoti, kol pasiųsiu pas Cezarį.“

22 Agripa Festui tarė: „Aš ir pats norėčiau to žmogaus pasiklausyti.“+ Anas atsakė: „Rytoj turėsi tokią galimybę.“ 23 Taigi rytojaus dieną Agripa ir Berenikė atėjo su didžia iškilme ir įžengė į priėmimo salę drauge su karo vadais ir žymiais miesto vyrais. Festui davus įsakymą, buvo atvestas Paulius. 24 Festas prabilo: „Karaliau Agripa ir visi su mumis čia esantys vyrai! Jūs matote žmogų, dėl kurio į mane kreipėsi visa daugybė žydų tiek Jeruzalėje, tiek čia. Jie šaukė, kad nevalia jo palikti gyvo.+ 25 Bet aš supratau, kad jis nėra padaręs nieko, kas verta mirties.+ Todėl kai jis šaukėsi Jo Aukštenybės, nusprendžiau jį pas Jo Aukštenybę išsiųsti. 26 Tik neturiu nieko svaraus, ką galėčiau apie jį savo viešpačiui parašyti. Todėl atvedžiau jį jūsų akivaizdon, pirmiausia tavo, karaliau Agripa, kad jį apklaustumėte ir kad turėčiau ką parašyti. 27 Mat man atrodo neprotinga siųsti kalinį ir nenurodyti jam iškeltų kaltinimų.“

26 Agripa+ tarė Pauliui: „Dabar tau leidžiama save ginti.“ Tada Paulius pakėlęs ranką pradėjo gynimosi kalbą:

2 „Jaučiuosi laimingas, karaliau Agripa, kad būtent tavo akivaizdoje galėsiu šiandien gintis nuo visko, kuo mane žydai kaltina,+ 3 juolab kad esi visų žydų papročių ir ginčijamų klausimų žinovas. Todėl meldžiu kantriai mane išklausyti.

4 Tai štai. Koks nuo jaunumės buvo mano gyvenimas tarp savo kraštiečių ir paskui Jeruzalėje, gerai žinoma visiems žydams.+ 5 Tie, kurie anksčiau mane pažinojo, jei norėtų, galėtų paliudyti, kad aš buvau fariziejus,+ griežčiausios mūsų tikybos pakraipos narys.+ 6 O dabar stoviu čia ir esu teisiamas už tai, kad tikiu pažadu, kurį Dievas davė mūsų protėviams.+ 7 Mūsų dvylika giminių viliasi sulaukti šio pažado išsipildymo, todėl dieną naktį nenuilstamai Dievui tarnauja. Tokią viltį puoselėju ir aš ir dėl jos, karaliau, esu žydų kaltinamas.+

8 Kodėl jums atrodo neįtikima, kad Dievas prikelia mirusiuosius? 9 Tiesa, aš maniau, kad turiu visaip priešintis Jėzui Nazariečiui*. 10 Tą ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus,+ daug šventųjų uždariau į kalėjimus+ ir savo balsą* atidaviau už tai, kad jie būtų nubausti mirtimi. 11 Daugel kartų įvairiose sinagogose juos baudžiau, norėdamas priversti atsižadėti tikėjimo. Buvau taip ant jų įtūžęs, kad persekiojau net atokiuose miestuose.

12 Kartą, kai tuo tikslu keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir pavedimą, 13 vidurdienį kelyje, karaliau, išvydau šviesą iš dangaus. Ji buvo skaistesnė už saulę ir apšvietė mane ir mano bendrakeleivius.+ 14 Visi parpuolėme ant žemės ir aš išgirdau balsą, hebrajiškai man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną*.’ 15 Aš paklausiau: ‘Kas tu, viešpatie?’ Ir Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. 16 Dabar kelkis, atsistok, aš pasirodžiau tau, nes tave išsirinkau. Tu būsi mano tarnas ir liudysi apie mane – apie tai, ką matei ir ką dar tau parodysiu.+ 17 Aš gelbėsiu tave nuo tautiečių ir nuo kitataučių. Siunčiu tave pas juos+ 18 atverti jiems akių,+ išvesti iš tamsos+ į šviesą,+ vaduoti iš Šėtono valdžios+ ir atgręžti į Dievą, kad jie dėl tikėjimo manimi gautų nuodėmių atleidimą+ ir paveldą kartu su pašventintaisiais.’

19 Taigi, karaliau Agripa, negalėjau nepaisyti to dangiškojo regėjimo. 20 Aš skelbiau pirmiausia Damasko,+ paskui Jeruzalės gyventojams,+ visame Judėjos krašte ir kitose tautose, kad reikia atgailauti ir gręžtis į Dievą – daryti darbus, priderančius atgailai.+ 21 Štai dėl ko žydai čiupo mane šventykloje ir mėgino užmušti.+ 22 Tačiau susilaukęs Dievo pagalbos aš iki šios dienos liudiju ir mažam, ir dideliam, kalbėdamas tik tai, kas buvo nusakyta Pranašuose ir Mozės raštuose,+ – 23 kad Kristus kentės+ ir, pirmas prisikėlęs iš mirusių,+ skelbs šviesą tiek šiai tautai, tiek kitoms.“+

24 Taip jam ginantis, Festas garsiai sušuko: „Pauliau, tu iš proto kraustaisi! Dideli mokslai veda tave iš proto!“ 25 Paulius atsakė: „Aš nesikraustau iš proto, prakilnusis Festai. Sakau tiesą ir esu sveiko proto. 26 Juk ir karalius, kuriam taip atvirai kalbu, tuos dalykus gerai žino. Esu įsitikinęs, kad nė vienas iš jų neliko jo nepastebėtas, nes visa tai dėjosi ne kokiame užkampyje.+ 27 Karaliau Agripa, ar tiki Pranašais? Žinau, kad tiki.“ 28 Agripa Pauliui tarė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščioniu tapti.“ 29 Paulius atsakė: „Duok Dieve, kad anksčiau ar vėliau ne tik tu, bet ir visi, kurie manęs šiandien klausotės, taptumėte tokie kaip aš, tik be šitų pančių.“

30 Tada karalius, valdytojas, Berenikė ir kiti, kurie sėdėjo su jais, pakilo. 31 Išeidami jie tarpusavyje kalbėjosi: „Šis žmogus nedaro nieko baustino mirtimi ar kalėjimo pančiais.“+ 32 O Agripa Festui pasakė: „Jeigu nebūtų šaukęsis Cezario,+ šį žmogų būtų galima paleisti.“

27 Kadangi buvo nuspręsta, kad plauksime į Italiją,+ Paulių ir kelis kitus kalinius perdavė Augusto dalinio šimtininkui, vardu Julijus. 2 Mes sėdome į vieną Adramitijos laivą, turėjusį plaukti per Azijos pakrantės uostus, ir leidomės į kelią. Su mumis buvo ir makedonas Aristarchas+ iš Tesalonikos. 3 Kitą dieną atvykome į Sidoną. Julijus elgėsi su Pauliumi geraširdiškai ir leido jam nueiti pas draugus, kad šie juo pasirūpintų.

4 Iš ten vėl leidomės į jūrą ir plaukėme Kipro užuovėjoje, nes pūtė priešiniai vėjai. 5 Perplaukę atvirus vandenis ties Kilikija ir Pamfilija, atvykome į Lykijos uostą Myrą. 6 Ten šimtininkas surado laivą, plaukiantį iš Aleksandrijos į Italiją, ir mus į jį sulaipino. 7 Nemažai dienų plaukėme lėtai, kol vargais negalais pasiekėme Knidą, ir kadangi vėjas neleido mums judėti pirmyn, pro Salmonę nuplaukėme į Kretos užuovėją. 8 Jos pakrantėmis šiaip ne taip nusigavome į vietovę, vadinamą Puikiosiomis Prieplaukomis, netoli Lasėjos miesto.

9 Prabėgo nemažai laiko ir plaukti jau darėsi pavojinga, mat jau ir rudens* pasninkas+ buvo praėjęs. Taigi Paulius jiems patarė: 10 „Vyrai, matau, kad ši kelionė baigsis nuostoliu ir dideliu praradimu – kyla pavojus ne tik kroviniui ir laivui, bet ir mūsų gyvybėms.“ 11 Tačiau šimtininkas klaũsė laivavedžio ir laivo savininko, o ne Pauliaus žodžių. 12 Kadangi tas uostas žiemoti buvo netinkamas, dauguma pasiūlė išplaukti ir mėginti kaip nors pasiekti Kretos uostą Feniksą, atsiveriantį į šiaurės rytus ir pietryčius, ir žiemoti tenai.

13 Pakilus lengvam pietų vėjui, jie pamanė tą tikslą nesunkiai pasieksią, todėl pakėlė inkarą ir leidosi plaukti palei Kretą, netoli kranto. 14 Tačiau netrukus nuo salos pusės atūžė siautulingas vėjas, vadinamas Euroakvilu*. 15 Audros pagauto laivo nebepajėgėme išlaikyti pirmagaliu prieš vėją, tad pasidavėme ir leidomės vėjo nešami. 16 Nulėkėme į salelės, vadinamos Kauda, užuovėją, vis dėlto tik vargais negalais pavyko išsaugoti laivagalyje esančią valtį*. 17 Jūreiviai ją užkėlė ir laivą per apačią apjuosė lynais. Bijodami užplaukti ant Sirto* seklumų, jie nuleido burių įrangą, ir laivas buvo nešamas toliau. 18 Kitą dieną, audrai mus smarkiai blaškant, jūreiviai ėmė mesti krovinį, kad palengvintų laivą, 19 o trečią dieną išmetė iš jo ir dalį burių įrangos.

20 Daugelį dienų nesimatė nei saulės, nei žvaigždžių, smarki audra mus alino ir jau buvome beprarandą bet kokią viltį išsigelbėti. 21 Žmonės ilgą laiką buvo nieko nevalgę. Paulius atsistojo tarp jų ir pasakė: „Vyrai, išties reikėjo paklausyti mano patarimo ir neplaukti iš Kretos – tada nebūtų tekę patirti tokio nuostolio ir praradimo.+ 22 Tačiau aš raginu jus nenustoti drąsos, nes nė vienas iš jūsų nepraras gyvybės, pražus tik laivas. 23 Mat Dievo, kuriam priklausau ir kuriam tarnauju, angelas+ šiąnakt atsistojo šalia manęs 24 ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau. Tu turėsi stoti Cezario akivaizdon.+ Dievas dėl tavęs išgelbės visus, plaukiančius su tavimi.’ 25 Taigi, vyrai, drąsiau: aš tikiu, kad Dievas padarys taip, kaip man buvo pasakyta. 26 Mus turi išmesti į kokią nors salą.“+

27 Atėjus keturioliktai nakčiai, tebebuvome blaškomi Adrijos jūroje*. Vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad laivas artėja prie kažkokios sausumos. 28 Išmatavę gylį, jie nustatė dvidešimt jūros sieksnių*. Dar šiek tiek paplaukę, vėl išmatavo ir berado penkiolika*. 29 Bijodami, kad neužšoktume ant uolų, jūreiviai išmetė laivagalyje keturis inkarus ir su nerimu laukė, kol išauš diena. 30 Tada jūreiviai mėgino iš laivo pabėgti ir nuleido į jūrą valtį, neva ketindami kiek nuplukdyti pirmagalio inkarus. 31 Bet Paulius šimtininkui ir kareiviams pasakė: „Jeigu jie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite.“+ 32 Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi.

33 Prieš dienai išauštant, Paulius ėmė raginti visus užkąsti: „Šiandien keturiolikta diena, kaip jūs budite ir esate ničnieko nevalgę. 34 Tad jūsų pačių labui raginu jus pasistiprinti. Nė vienam iš jūsų nė plaukas nuo galvos nenukris.“ 35 Tai pasakęs, jis paėmė duonos paplotį, visų akivaizdoje padėkojo Dievui ir sulaužęs pradėjo valgyti. 36 Visi pralinksmėjo ir ėmė valgyti. 37 Iš viso laive mūsų buvo du šimtai septyniasdešimt šeši asmenys*. 38 Kai pasisotino, jie išmetė į jūrą kviečius ir taip dar palengvino laivą.+

39 Išaušo diena. Jūreiviai tos žemės neatpažino,+ bet, pamatę įlanką lėkštu krantu, nusprendė pamėginti užvaryti ten laivą. 40 Jie nupjovė inkarus ir paliko juos jūroje, sykiu atleido vairairklių saitus ir iškėlė priekinę burę, kad vėjas laivą nuneštų į krantą. 41 Atsidūrę prie seklumos, jūros skalaujamos iš abiejų pusių, jie užplukdė laivą ant jos. Pirmagalys įstrigo ir nebepajudėjo, o laivagalis nuo smarkios mūšos ėmė irti.+ 42 Tada kareiviai sumanė išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs nepabėgtų, 43 bet šimtininkas norėjo apsaugoti Paulių ir neleido jiems to sumanymo įvykdyti. Jis įsakė, kad mokantys plaukti šoktų į vandenį ir pirmi plauktų į krantą, 44 o kiti gelbėtųsi kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų*. Taip visi pasiekė krantą ir išsigelbėjo.+

28 Pasiekę krantą sužinojome, kad tai Maltos sala.+ 2 Vietiniai gyventojai* parodė mums ypatingą geraširdiškumą. Jie sukūrė ugnį ir mus visus maloniai priėmė, mat lijo lietus ir buvo šalta. 3 Kai Paulius pririnkęs glėbį žagarų uždėjo juos ant ugnies, staiga dėl kaitros išlindo angis ir įsikirto jam į ranką. 4 Pamatę tą nuodingą padarą kabantį Pauliui ant rankos, vietiniai vienas kitam kalbėjo: „Šitas žmogus tikriausiai žmogžudys! Iš jūros išsigelbėjo, bet Teisingumas* vis tiek neleido likti gyvam.“ 5 Tačiau tą gyvį Paulius nupurtė į ugnį ir jis jam nepakenkė. 6 Jie laukė, kada jis ištins arba staigiai kris negyvas, bet praėjo kuris laikas ir Pauliui nenutiko nieko blogo. Tai matydami jie persigalvojo – ėmė kalbėti, kad jis esąs dievas.

7 Žemės netoli tos vietos priklausė salos viršiausiajam, vardu Publijus. Jis priėmė mus ir tris dienas elgėsi su mumis labai svetingai. 8 Buvo taip, kad Publijaus tėvas gulėjo sirgdamas karštine ir dizenterija. Užėjęs pas jį, Paulius pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė.+ 9 Po to išgydymo ir kiti ligoti salos gyventojai ėmė eiti pas jį ir buvo išgydyti.+ 10 Jie pagerbė mus gausiomis dovanomis ir išplaukiant visu kuo aprūpino.

11 Praėjus trims mėnesiams, išplaukėme laivu, kurio ženklas buvo Dzeuso dvyniai*. Tas laivas buvo iš Aleksandrijos ir tuo metu saloje žiemojo. 12 Atvykę į Sirakūzus, pabuvome juose tris dienas. 13 Iš tenai plaukėme toliau ir pasiekėme Regijų. Po dienos papūtė pietys ir antrąją dieną atvykome į Puteolus. 14 Čia radome brolių ir mus paprašė septynias dienas pas juos pasilikti. Tada patraukėme link Romos. 15 Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo iki Apijaus prekyvietės ir Trijų Tavernų mūsų pasitikti. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo drąsos.+ 16 Kai atėjome į Romą, Pauliui buvo leista gyventi vienam, saugomam kareivio.

17 Po trijų dienų Paulius sukvietė žydų įtakinguosius. Tiems susirinkus, jis kalbėjo: „Vyrai! Broliai! Nors niekuo nenusikaltau tautai ar protėvių papročiams,+ buvau iš Jeruzalės perduotas kaip kalinys į romėnų rankas.+ 18 Jie mane apklausė+ ir norėjo paleisti, nes nebuvo už ką bausti mirtimi.+ 19 Žydai tam prieštaravo, tad man teko šauktis Cezario,+ – bet ne dėl to, kad būčiau norėjęs kuo nors apkaltinti savo tautą. 20 Užtat ir paprašiau jūsų, kad susitiktume ir pasikalbėtume, juk šia grandine esu surakintas dėl Izraelio vilties.“+ 21 Tie Pauliui tarė: „Mes nesame gavę iš Judėjos laiškų apie tave, ir nė vienas iš atvykusių tenykščių brolių nepranešė ir nepasakė apie tave nieko blogo. 22 Vis dėlto manome, kad verta pasiklausyti, kokios tavo pažiūros, mat apie šią atskalą+ žinome tik tiek, kad jai visur prieštaraujama.“+

23 Jie susitarė dėl dienos ir dar gausesnis jų būrys atėjo pas jį į namus. Paulius nuo ryto iki vakaro jiems aiškino ir gerai paliudijo apie Dievo Karalystę ir apie Jėzų, pateikdamas įtikinamų įrodymų+ tiek iš Mozės Įstatymo,+ tiek iš Pranašų.+ 24 Vieni tikėjo tuo, ką jis sakė, kiti ne. 25 Jiems tarpusavyje nesutariant ir pradėjus skirstytis, Paulius tepasakė tiek:

„Taikliai šventoji dvasia jūsų protėviams kalbėjo per pranašą Izaiją: 26 ‘Eik pas šią tautą ir sakyk: „Girdėti girdėsite, bet nesuvoksite. Žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.+ 27 Šitų žmonių širdys atbuko. Jie vangiai klausėsi ausimis ir užmerkė akis, kad tik akimis neišvystų, ausimis neišgirstų, širdimi nesuvoktų, kad pas mane negrįžtų ir aš jų nepagydyčiau.“’+ 28 Todėl tebūna jums žinoma, kad šis išgelbėjimas nuo Dievo yra siųstas kitoms tautoms;+ jos tikrai įsiklausys.“+ 29 ––*

30 Paulius ištisus dvejus metus gyveno išsinuomotame būste+ ir mielai priimdavo visus, kas pas jį užeidavo. 31 Jis be jokios baimės+ ir netrukdomai skelbė jiems apie Dievo Karalystę ir mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų.