JONOS KNYGA
1 Amitajo sūnų Joną*+ pasiekė Jehovos žodis: 2 „Kelkis, eik į Ninevę,+ tą didįjį miestą, ir paskelbk jos gyventojams nuosprendį, nes matau, kokie jie nedori.“
3 Tačiau Jona leidosi bėgti nuo Jehovos į Taršišą. Jis nukeliavo žemyn į Jopę ir susirado į tą kraštą plaukiantį laivą. Tada, susimokėjęs už kelionę, įsėdo ir drauge su kitais išplaukė Taršišo link, kuo toliau nuo Jehovos.
4 Jehova siuntė smarkų vėją ir jūroje kilo tokia didelė audra, kad laivas, rodės, tuojau suduš. 5 Išgąsčio apimti, jūrininkai kiekvienas šaukėsi savojo dievo. Be to, norėdami laivą palengvinti, ėmė mesti į jūrą krovinį.+ Jona tuo tarpu buvo nulipęs į laivo apačią, atsigulęs ir kietai įmigęs. 6 Prie jo priėjo laivo vadas ir tarė: „Kaip tu gali miegoti?! Kelkis, šaukis savojo dievo! Gal jis pagailės mūsų ir mes nežūsime.“+
7 Jūrininkai kalbėjo: „Nagi, metam burtus+ ir sužinosim, kas kaltas, kad mus užklupo ši nelaimė.“ Jie metė burtus, ir burtas krito Jonai.+ 8 „Pasakyk, ar tai tu kaltas, kad patekom į tokią bėdą? – vyrai kreipėsi į jį. – Kuo tu užsiimi ir iš kur esi? Iš kokio tu krašto? Iš kokios tautos?“ –
9 „Esu hebrajas ir garbinu* Jehovą, dangaus Dievą, kuris sukūrė jūrą ir sausumą“, – atsakė jis.
10 Jūrininkai dar labiau išsigando ir Jonai sakė: „Ką tu padarei?!“ (Jie žinojo, kad Jona bėga nuo Jehovos, nes jis pats jiems apie tai papasakojo.) 11 „Ką mums su tavimi daryti, kad jūra nurimtų?“ – klausė vyrai. O vandenys vis labiau šėlo. 12 „Imkit ir meskit mane į jūrą, tada ji nurims, – atsakė Jona. – Tai aš kaltas, kad ši baisi audra jus užklupo.“ 13 Vyrai, irdamiesi iš visų jėgų, vis tiek mėgino pasiekti krantą, tačiau neįstengė, nes jūra buvo įsisiautėjusi.
14 Tada jūrininkai ėmė šauktis Jehovos: „Meldžiam, Jehova, neleisk mums per šį žmogų pražūti! Neįskaityk mums kaltės už nekalto žmogaus mirtį*, nes tokia, Jehova, yra tavo valia.“ 15 Paskui jie paėmė ir išmetė Joną į jūrą, ir jūra paliovė šėlti. 16 Vyrus apėmė didelė Jehovos baimė.+ Jie atnašavo Jehovai auką ir davė jam įžadus.
17 O Jehova siuntė didžiulę žuvį, kad Joną prarytų. Žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis.+
2 Žuvies pilve Jona meldėsi Jehovai, savo Dievui.+ 2 Jis sakė:
„Bėdoje šaukiausi Jehovos, ir jis mane išklausė.+
3 Kai nubloškei mane į gelmę, į pačią jūros širdį,
mane pasiglemžė srautai,+
tavo bangos, tavo vilnys mane užliejo.+
4 Tariau: ‘Tau iš akių buvau pavarytas.
Ar dar beregėsiu šventyklą, tavo šventąją buveinę?’
6 Iki pat kalnų papėdės nugrimzdau.
Nedaug jau trūko ir žemės skląsčiai būtų mane užsklendę amžiams.
Bet tu, Jehova, mano Dieve, ištraukei mano gyvastį iš duobės.+
7 Gyvybei gęstant, Jehovą mintyse turėjau.+
Tada mano malda pasiekė tave šventykloje, šventoje tavo buveinėje.+
8 Niekingų stabų garbintojai palieka tą, kuris ištikimai juos myli,*
9 o aš balsu dėkodamas tau auką aukosiu,
ką pažadėjau, ištesėsiu.+
Išgelbėjimas ateina nuo Jehovos.“+
10 Po kurio laiko, Jehovai įsakius, žuvis išspjovė Joną į sausumą.
3 Tada Joną antrą kartą pasiekė Jehovos žodis:+ 2 „Kelkis, eik į Ninevę,+ tą didįjį miestą, ir paskelbk jos gyventojams, ką tau sakau.“
3 Jona pakluso Jehovos žodžiui+ – pakilo ir nuėjo į Ninevę.+ O Ninevė buvo labai didelis miestas*, jam pereiti* reikėjo trijų dienų. 4 Įžengęs į miestą Jona visą dieną per jį ėjo skelbdamas:* „Dar keturiasdešimt dienų ir Ninevė bus sunaikinta!“
5 Tai išgirdę, Ninevės žmonės patikėjo Dievu.+ Jie paskelbė pasninką ir visi – nuo didžiausio iki mažiausio – apsivilko ašutinėmis. 6 Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo nuo sosto, nusivilko karališką apdarą ir apsisiautęs ašutine atsisėdo į pelenus. 7 Be to, jis liepė visoje Ninevėje pagarsinti:
„Toks yra karaliaus ir jo didžiūnų potvarkis. Joks žmogus nieko tenevalgo ir joks gyvulys iš bandos ar kaimenės nieko teneėda. Tegu niekas neliečia maisto ir negeria vandens. 8 Visi – tiek žmonės, tiek gyvuliai – tevilki ašutinėmis. Ir tegu žmonės visa širdimi šaukiasi Dievo, tegu palieka piktus darbus ir nustoja smurtauti. 9 Kas žino, gal Dievas apsigalvos, gal pakeis mintį ir suturės savo degantį įniršį, kad nežūtume?“
10 Pamatęs, ką jie padarė – kad paliko savo piktus darbus,+ – Dievas apsigalvojo ir nebesiuntė nelaimės, kurią buvo žadėjęs siųsti. Nelaimės jis nebesiuntė.+
4 Jonai tai labai nepatiko ir jis ėmė širsti. 2 Jehovai jis meldėsi: „Ak, Jehova, ar ne to aš ir bijojau dar savame krašte būdamas? Todėl iš pradžių ir bėgau į Taršišą.+ Juk žinojau, kad esi Dievas atjautus* ir gailestingas, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės+ – toks, kuris pasigaili ir nelaimės nesiunčia. 3 Meldžiu, Jehova, atimk man gyvastį, nes geriau man mirti negu gyventi.“+
4 Jehova paklausė: „Argi dera tau taip širsti?“
5 Tuomet Jona išėjo iš miesto ir, paėjėjęs nuo jo į rytus, atsisėdo. Ten jis pasistatė stoginę ir sėdėdamas jos priedangoje žiūrėjo, kas miestui nutiks.+ 6 Dievas Jehova išaugino moliūgą*, kad jo lapai sudarytų pavėsį Jonai virš galvos ir teiktų atgaivą. Jona tuo augalu buvo labai patenkintas.
7 Bet rytojaus dienai auštant Dievas siuntė kirmėlę. Ji moliūgą pakando ir tas nudžiūvo. 8 Saulei patekėjus Dievas dar siuntė svilinantį rytų vėją. Saulė taip plieskė Jonai į galvą, kad jis leipo ir šaukėsi mirties, sakydamas: „Geriau man mirti negu gyventi!“+
9 Dievas Jonos paklausė: „Ar dera tau taip širsti dėl moliūgo?“+ –
„O taip! – atsakė Jona. – Man taip pikta, kad gyventi nebenoriu!“ 10 Bet Jehova tarė: „Tau gaila augalo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai. Per naktį jis išaugo, per naktį ir sunyko. 11 Tad ar neturėtų man būti gaila Ninevės, to didžiojo miesto,+ kuriame yra daugiau kaip šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti gera nuo bloga*, ir daugybė gyvulių?“+
Išvertus – „balandis“.
Pažod. „bijau“.
Pažod. „už nekaltą kraują“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „pilvo“.
Arba galbūt „palieka savo ištikimybę“.
Pažod. „Dievui didis miestas“.
Arba „aplink jį apeiti“.
Arba galbūt „Jona įžengė į miestą ir, nuėjęs vienos dienos kelią, ėmė skelbti“.
Arba „maloningas“.
Tikriausiai turimas omenyje ilgmoliūgis (Lagenaria siceraria). Arba galbūt „ricinmedį“.
Arba „dešinės nuo kairės“.