Apreiškimas Jonui

1 Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad parodytų savo vergams, kas turi įvykti netrukus. Jis pasiuntė savo angelą ir per jį parodė tai ženklais jo* vergui Jonui, 2 ir šis paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą — visa, ką regėjo. 3 Laimingas, kuris balsu skaito šios pranašystės žodžius ir kurie klausosi ir laikosi to, kas joje parašyta, nes skirtas laikas arti.

4 Jonas septynioms bendruomenėms Azijoje*:

Malonė jums ir ramybė nuo „To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina“, nuo septynių dvasių, esančių priešais jo sostą, 5 ir nuo Jėzaus Kristaus — „Ištikimojo Liudytojo“, „mirusiųjų Pirmagimio“ ir „žemės karalių Valdovo“.

Tam, kuris mus myli ir išvadavo mus iš mūsų nuodėmių savuoju krauju 6 ir padarė iš mūsų karalystę, kunigus savo Dievui ir Tėvui, — jam šlovė ir galybė amžinai. Amen.

7 Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, taip pat tie, kurie jį perdūrė; ir visos žemės giminės dėl jo mušis į krūtinę iš sielvarto. Taip, amen.

8 „Aš esu Alfa ir Omega*, — sako Jehova* Dievas, — Tas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.“

9 Aš, Jonas, jūsų brolis ir kartu su jumis suspaudimo, karalystės bei ištvermės dalininkas Jėzuje, atsidūriau saloje, vardu Patmas, už tai, kad kalbėjau apie Dievą ir liudijau apie Jėzų. 10 Dvasios įkvėpimu buvau perkeltas į Viešpaties dieną ir išgirdau už nugaros galingą lyg trimito balsą, 11 sakantį: „Ką matai, surašyk ritinyje ir nusiųsk septynioms bendruomenėms: į Efezą, Smirną, Pergamą, Tiatyrus, Sardus, Filadelfus ir Laodikėją.“

12 Aš atsigręžiau pažiūrėti, kieno balsas man kalbėjo, ir atsigręžęs pamačiau septynis aukso žibintuvus, 13 o tarp žibintuvų — panašų į žmogaus sūnų, apsivilkusį drabužiu, siekiančiu pėdas, ir apsijuosusį krūtinę aukso juosta. 14 Jo galva ir plaukai buvo balti — kaip balta vilna, kaip sniegas, o akys — tarsi ugnies liepsna. 15 Jo kojos buvo tarsi gryniausias varis, žėrintis krosnyje, o jo balsas — kaip gausių vandenų šniokštimas. 16 Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, jam iš burnos ėjo ilgas, aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo lyg saulė, spindinti visu savo skaistumu. 17 Jį pamatęs, kritau tarsi negyvas prie jo kojų.

O jis, uždėjęs dešinę ranką ant manęs, pasakė: „Nebijok. Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, 18 ir gyvasis. Buvau miręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties bei hado* raktus. 19 Todėl surašyk, ką regėjai, kas vyksta ir kas vyks paskui. 20 O septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje rankoje, ir septynių aukso žibintuvų slėpinys yra toks: septynios žvaigždės — tai septynių bendruomenių angelai, o septyni žibintuvai — septynios bendruomenės.

2 Efezo bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris savo dešinėje laiko septynias žvaigždes, kuris vaikšto tarp septynių aukso žibintuvų: 2 „Žinau tavo darbus, tavo triūsą, ištvermę ir kad negali pakęsti blogųjų, kad išmėginai tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet iš tiesų nėra, ir radai juos esant melagius. 3 Esi ištvermingas, atsilaikei dėl mano vardo ir nepailsai. 4 Vis dėlto turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmutinę meilę.

5 Todėl atsimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir imkis ankstesnių darbų. O jeigu ne, jei neatgailausi, ateisiu pas tave ir patrauksiu tavo žibintuvą iš jo vietos. 6 Tiesa, savo naudai turi tai, kad nekenti mikalojininkų atskalos darbų, kurių ir aš nekenčiu. 7 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms. Nugalėtojui aš leisiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje.“’

8 Smirnos bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako „Pirmasis ir Paskutinysis“, kuris buvo miręs ir atgijo: 9 „Žinau tavo suspaudimą ir skurdą — ir vis dėlto tu turtingas, — taip pat piktžodžiavimą tų, kurie sako, kad yra žydai, bet iš tiesų nėra. Jie — Šėtono sinagoga. 10 Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai Velnias kai kuriuos iš jūsų mes į kalėjimą — kad būtumėte iki galo išmėginti ir patirtumėte dešimties dienų suspaudimą. Būk ištikimas iki mirties, ir aš duosiu tau gyvenimo vainiką. 11 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms. Nugalėtojo tikrai neištiks antroji mirtis.“’

12 Pergamo bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris turi aštrų, ilgą dviašmenį kalaviją: 13 „Žinau, kur gyveni, — ten, kur Šėtono sostas. Tačiau tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsižadėjai tikėjimo manimi netgi tomis dienomis, kai pas jus, kur gyvena Šėtonas, buvo nužudytas mano liudytojas Antipas, mano ištikimasis.

14 Vis dėlto kai ką prieš tave turiu: pas tave yra tokių, kurie laikosi Bileamo mokymo. Tasai primokė Balaką pastūmėti Izraelio sūnus į suklupimą — kad valgytų, kas paaukota stabams, ir ištvirkautų. 15 Panašiai pas tave irgi yra tokių, kurie laikosi mikalojininkų atskalos mokymo. 16 Todėl atgailauk. O jeigu ne, aš greitai pas tave ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju.

17 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms. Nugalėtojui aš duosiu paslėptosios manos ir baltą akmenėlį. Ant to akmenėlio bus parašytas naujas vardas, kurio nežino niekas, tiktai gavėjas.“’

18 Tiatyrų bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako Dievo Sūnus, kurio akys — kaip ugnies liepsna, o kojos — tarsi gryniausias varis: 19 „Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnystę ir ištvermę ir kad pastaruoju metu tavo darbų daugiau negu pirma.

20 Vis dėlto turiu prieš tave tai, kad pakenti tą moterį Jezabelę, kuri save vadina pranaše ir moko bei klaidina mano vergus, kad jie ištvirkautų ir valgytų, kas paaukota stabams. 21 Daviau jai laiko atgailauti, bet atgailauti dėl savo ištvirkavimo ji nenori. 22 Štai nublokšiu ją į ligos patalą, o svetimaujančius su ja — į didelį suspaudimą, nebent jie atgailautų dėl jos darbų. 23 Jos vaikus maru išmarinsiu, ir visos bendruomenės žinos, jog aš esu tas, kuris ištiria inkstus ir širdis. Kiekvienam iš jūsų atlyginsiu pagal jūsų darbus.

24 O visiems tiems Tiatyruose, kurie nepersiėmė to mokymo ir nepažino to, kas vadinama ‘gelmėmis’, — Šėtono gelmių, sakau, kad neužkrausiu jums jokios kitos naštos; 25 tik tvirtai laikykitės to, ką turite, kol aš ateisiu. 26 Tas, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, gaus iš manęs valdžią tautoms — 27 ganys jas geležine lazda ir jos bus sudaužytos lyg moliniai indai, — kaip ir aš gavau valdžią iš savo Tėvo. 28 Taip pat duosiu jam ryto žvaigždę. 29 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms.“’

3 Sardų bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris turi septynias Dievo dvasias ir septynias žvaigždes: „Žinau tavo darbus — tu vadinamas gyvu, bet esi miręs. 2 Pabusk ir stiprink, kas dar liko ir merdi, nes aš neradau tavo darbų, kuriuos būtum iki galo atlikęs mano Dievo akivaizdoje. 3 Todėl atmink, kaip esi priėmęs ir kaip išgirdai, laikykis to ir atgailauk. Jeigu nepabusi, ateisiu kaip vagis — nė nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.

4 Vis dėlto tu Sarduose turi keletą žmonių*, kurie nesutepė savo drabužių. Jie vaikščios su manimi apsirengę baltai, nes yra to verti. 5 Taigi, nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais ir aš tikrai neištrinsiu jo vardo iš gyvenimo knygos. Pripažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje. 6 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms.“’

7 Filadelfų bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris yra šventas, tikras* ir turi Dovydo raktą, tas, kuris atidaro ir niekas negalės uždaryti, uždaro ir niekas negali atidaryti: 8 „Žinau tavo darbus. Štai atidariau priešais tave duris, kurių niekas negali uždaryti. Žinau, kad turi truputį jėgų, kad laikeisi mano žodžio ir neišsigynei mano vardo. 9 Tiems, kurie iš Šėtono sinagogos, kurie sakosi esą žydai, bet iš tiesų nėra, tik meluoja, duosiu štai ką: padarysiu, kad jie ateitų, pultų tau po kojų ir kad sužinotų, jog aš esu tave pamilęs. 10 Kadangi tu išsaugojai mano ištvermės žodį*, tai ir aš išsaugosiu tave išmėginimo valandą, kuri ateis visai gyvenamai žemei, kad būtų išmėginti žemės gyventojai. 11 Aš veikiai ateinu. Tvirtai laikykis to, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.

12 Nugalėtoją aš padarysiu šulu savo Dievo šventykloje, ir jis nebeišeis iš jos. Užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto — naujosios Jeruzalės, nusileidžiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir naująjį savo vardą. 13 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms.“’

14 Laodikėjos bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako Amen, ištikimasis ir tikrasis* liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia: 15 „Žinau tavo darbus — jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! 16 Kadangi esi drungnas, o ne karštas ar šaltas, ketinu išspjauti tave iš savo burnos. 17 Tu sakai: ‘Aš turtingas ir pralobęs, man nieko nestinga’, o nežinai, kad esi varganas, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. 18 Todėl patariu tau pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad praturtėtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir tavo gėdingo nuogumo nesimatytų, ir tepalo akims pasitepti, kad praregėtum.

19 Visus, kurie man mieli, aš drausminu ir auklėju. Tad būk uolus ir atgailauk. 20 Štai stoviu prie durų ir beldžiuosi. Jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, ir jis — su manimi. 21 Nugalėtojui leisiu atsisėsti su manimi mano soste, kaip ir aš tapau nugalėtoju ir atsisėdau su savo Tėvu jo soste. 22 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms.“’“

4 Paskui regėjau — štai danguje atviros durys. Ir išgirdau pirmąjį balsą, gaudžiantį tarsi trimitas ir sakantį man: „Užženk čia ir aš parodysiu tau, kas turi įvykti.“ 2 Paskui mane iš karto pagavo dvasia, ir štai danguje buvo sostas, o tas, kuris soste sėdėjo, 3 atrodė kaip jaspio akmuo ir kaip sardis*; sostą juosė panaši į smaragdą vaivorykštė.

4 Aplink tą sostą buvo dvidešimt keturi sostai ir juose sėdėjo dvidešimt keturi vyresnieji, apsirengę baltais drabužiais, su aukso vainikais ant galvų. 5 Iš sosto žaibavo, aidėjo balsai ir griaustiniai, o priešais jį liepsnojo septyni deglai, tai yra septynios Dievo dvasios. 6 Dar priešais sostą buvo tarsi kokia stiklo jūra, panaši į krištolą.

Sosto viduryje ir aplink sostą regėjau: keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio. 7 Pirmoji būtybė panaši į liūtą, antroji — į veršį, trečiosios veidas — tarsi žmogaus, o ketvirtoji panaši į skrendantį erelį. 8 Kiekviena iš tų keturių būtybių turi po šešis sparnus, kurie aplinkui ir iš vidinės pusės pilni akių. Jos dieną naktį be atvangos sako: „Šventas, šventas, šventas Jehova Dievas, Visagalis, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina.“

9 Ir kaskart, kai tos būtybės išreiškia šlovę, pagarbą ir padėką Sėdinčiajam soste, Gyvajam per amžių amžius, 10 dvidešimt keturi vyresnieji parpuola priešais Sėdintįjį soste, pagarbina Gyvąjį per amžių amžius ir meta savo vainikus priešais sostą sakydami: 11 „Vertas esi, Jehova, mūsų Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galią, nes tu visa sukūrei, tavo valia visa tapo būtimi ir buvo sukurta.“

5 Soste Sėdinčiojo dešinėje rankoje regėjau ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš išorės, užantspauduotą septyniais antspaudais. 2 Ir išvydau galingą angelą, garsiu balsu skelbiantį: „Kas yra vertas atvynioti ritinį, atplėšti jo antspaudus?“ 3 Tačiau nei danguje, nei žemėje, nei po žeme nebuvo nė vieno, kuris galėtų atvynioti ritinį ir į jį pažvelgti. 4 Aš graudžiai pravirkau, nes nebuvo rasta nė vieno verto atvynioti ritinį ir į jį pažvelgti. 5 Bet vienas iš vyresniųjų man tarė: „Neverk. Štai nugalėjo Liūtas iš Judo giminės, Dovydo šaknis. Tad jis ir atvynios ritinį, atplėš septynis jo antspaudus.“

6 Ir išvydau sosto, keturių būtybių ir vyresniųjų viduryje stovintį avinėlį, tarsi papjautą, turintį septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo dvasios, išsiųstos į visą žemę. 7 Nuėjęs jis tuojau paėmė ritinį iš soste Sėdinčiojo dešinės rankos. 8 Kai Avinėlis paėmė ritinį, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji priešais jį parpuolė. Kiekvienas iš jų turėjo lyrą, taip pat auksinius dubenis, pilnus smilkalų — tie smilkalai yra šventųjų maldos, — 9 ir giedojo naują giesmę: „Esi vertas paimti ritinį ir atplėšti jo antspaudus, nes buvai nužudytas ir savo krauju nupirkai Dievui žmones iš visų giminių, kalbų, genčių bei tautų 10 ir padarei iš jų mūsų Dievui karalystę bei kunigus. Jie — karaliai ir valdys žemę.“

11 Aš regėjau ir išgirdau balsą daugybės angelų aplink sostą, būtybių ir vyresniųjų; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai. 12 Jie sakė garsiu balsu: „Avinėlis, kuris buvo nužudytas, yra vertas priimti galią, turtus, išmintį, stiprybę, pagarbą, šlovę ir palaiminimą.“

13 Ir visus kūrinius danguje, žemėje, po žeme ir jūroje — visus, kas juose, girdėjau sakant: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūna palaiminimas, pagarba, šlovė ir galybė per amžių amžius.“ 14 Keturios būtybės sakė „amen!“, o vyresnieji parpuolę pagarbino.

6 Aš pamačiau, kaip Avinėlis atplėšė vieną iš septynių antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių būtybių tarsi griaustinio balsu sakant: „Atjok!“ 2 Ir štai išvydau baltą žirgą ir ant jo — raitelį, turintį lanką. Jam buvo duotas vainikas ir jis pergalingai išjojo, kad pasiektų galutinę pergalę.

3 Kai jis atplėšė antrąjį antspaudą, išgirdau antrąją būtybę sakant: „Atjok!“ 4 Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis. Ant jo sėdinčiam raiteliui buvo leista atimti iš žemės taiką, kad žmonės vieni kitus žudytų. Jam buvo duotas didelis kalavijas.

5 Kai jis atplėšė trečiąjį antspaudą, išgirdau trečiąją būtybę sakant: „Atjok!“ Ir štai išvydau juodą žirgą. Ant jo sėdintis raitelis laikė rankoje svarstykles. 6 Ir išgirdau tarsi keturių būtybių viduryje balsą, sakantį: „Stuopa kviečių už denarą, trys stuopos miežių už denarą, ir nedaryk nuostolio aliejui ir vynui.“*

7 Kai jis atplėšė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtosios būtybės balsą: „Atjok!“ 8 Ir štai išvydau palšą žirgą. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Mirtis, ir jam iš paskos sekė hadas*. Šiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės žudyti ilguoju kalaviju, badu, maru ir žemės žvėrimis.

9 Kai jis atplėšė penktąjį antspaudą, aukuro papėdėje pamačiau sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl jų liudijimo darbo. 10 Jie garsiu balsu šaukė: „Kiek ilgai, šventasis ir tikrasis* Visavaldi, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?“ 11 Kiekvienam iš jų buvo duotas baltas rūbas ir liepta dar šiek tiek pailsėti, kol susidarys visas skaičius jų bendravergių ir brolių, kurie, kaip ir jie, bus nužudyti.

12 Ir išvydau, kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą, ir kilo didžiulis žemės drebėjimas. Saulė tapo juoda kaip ašutinė, visas mėnulis pasidarė it kraujas, 13 dangaus žvaigždės krito žemėn tarsi neprinokusios figos nuo smarkaus vėjo draskomo figmedžio. 14 Dangus išnyko, susivyniojęs tarsi ritinys, ir kiekvienas kalnas, kiekviena sala buvo išjudinti iš savo vietos. 15 O žemės karaliai, didžiūnai, karo vadai, turtuoliai, galingieji, visi vergai ir laisvieji išsislapstė urvuose ir tarp kalnų uolų. 16 Jie sakė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės, 17 nes atėjo didžioji jų rūstybės diena, — kas gali atsilaikyti?!“

7 Paskui aš išvydau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose ir laikančius keturis žemės vėjus, kad joks vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius. 2 Ir pamačiau kitą angelą, kylantį nuo saulėtekio, turintį gyvojo Dievo antspaudą. Jis garsiu balsu šaukė keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: 3 „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol užantspauduosime mūsų Dievo vergams kaktas!“

4 Ir išgirdau užantspauduotųjų skaičių — šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai užantspauduota iš visų Izraelio sūnų giminių:

9 Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų. Ji stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, aprengta baltais rūbais, su palmių šakomis rankose, 10 ir garsiu balsu šaukė: „Išgelbėjimas — iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“

11 O visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė veidu į žemę priešais sostą ir pagarbino Dievą 12 sakydami: „Amen! Laiminimas, šlovė, išmintis, padėka, pagarba, galia ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius. Amen!“

13 Vienas iš vyresniųjų atsiliepdamas tarė man: „Kas yra tie aprengtieji baltais rūbais ir iš kur jie atėjo?“ 14 Aš iškart jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu tai žinai.“ Jis man tarė: „Čia tie, kurie atėjo iš didžiojo suspaudimo. Jie išplovė savo rūbus ir išbalino juos Avinėlio kraujyje. 15 Todėl jie yra priešais Dievo sostą ir dieną naktį jo šventykloje eina jam dievatarnystę. Sėdintysis soste išskleis virš jų savo palapinę. 16 Jie nebealks ir nebetrokš, nesvilins jų nei saulė, nei jokia kaitra, 17 nes Avinėlis, esantis sosto viduryje, ganys juos ir ves prie gyvybės vandens šaltinių. Ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių.“

8 Kai jis atplėšė septintąjį antspaudą, danguje maždaug pusvalandžiui pasidarė tylu. 2 Ir išvydau septynis angelus, stovinčius priešais Dievą. Jiems buvo duoti septyni trimitai.

3 Atėjo kitas angelas, nešinas auksiniu smilkytuvu, ir atsistojo prie aukuro. Jam buvo duota daug smilkalų, kad aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro, esančio priešais sostą. 4 Ir smilkalų dūmai iš angelo rankos pakilo su šventųjų maldomis Dievo akivaizdoje. 5 Bet štai angelas paėmęs pripildė smilkytuvą aukuro ugnies ir sviedė į žemę. Ir kilo griaustiniai, balsai, žaibai ir žemės drebėjimas. 6 O septyni angelai, turintys septynis trimitus, pasirengė trimituoti.

7 Sutrimitavo pirmasis. Ir radosi kruša bei ugnis, sumaišytos su krauju. Tai buvo išpilta į žemę ir išdegė trečdalis žemės, išdegė trečdalis medžių, išdegė ir visa žalia žolė.

8 Sutrimitavo antrasis angelas. Kažkas panašaus į didelį ugnimi liepsnojantį kalną buvo sviesta į jūrą. Trečdalis jūros pavirto krauju, 9 trečdalis jūros padarų, turinčių sielą*, išgaišo ir trečdalis laivų sudužo.

10 Sutrimitavo trečiasis angelas, ir didelė žvaigždė, liepsnojanti tarsi deglas, krito iš dangaus ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių. 11 O tos žvaigždės vardas — Metėlė. Trečdalis vandenų pavirto metėle ir daug žmonių nuo vandens išmirė, nes jis buvo apkartintas.

12 Sutrimitavo ketvirtasis angelas ir buvo ištikta trečdalis saulės, trečdalis mėnulio ir trečdalis žvaigždžių, kad trečdalis jų aptemtų ir diena trečdaliu netektų šviesos, taip pat naktis.

13 Aš regėjau ir girdėjau erelį, skrendantį dangaus viduriu ir garsiu balsu rėkiantį: „Nelaimė, nelaimė, nelaimė žemės gyventojams dėl kitų trimitų garsų, nes rengiasi trimituoti kiti trys angelai!“

9 Sutrimitavo penktasis angelas, ir aš išvydau žvaigždę, nukritusią iš dangaus į žemę. Jai buvo duotas raktas nuo bedugnės šulinio. 2 Žvaigždė atvėrė bedugnės šulinį ir iš jo tarsi iš didžiulės krosnies pliūptelėjo dūmai. Tie šulinio dūmai aptemdė saulę bei orą 3 ir iš dūmų pasipylė žemėn skėriai. Skėriams buvo duota galia, kokią turi žemės skorpionai. 4 Jiems buvo liepta nekenkti nei žemės augalams, nei jokiems žalumynams, nei medžiams, tik žmonėms, neturintiems kaktose Dievo antspaudo.

5 Skėriams buvo leista ne žudyti juos, bet penkis mėnesius kankinti, o tos kančios buvo tarsi kančios, kokias žmogus patiria įgėlus skorpionui. 6 Tomis dienomis žmonės ieškos mirties, bet niekaip neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.

7 Iš išvaizdos skėriai atrodė kaip mūšiui parengti žirgai. Jiems ant galvų buvo tarytum vainikai, lyg ir auksiniai, jų veidai buvo tarsi žmonių veidai, 8 plaukai — tarsi moterų plaukai, dantys — lyg liūtų dantys, 9 ir jie turėjo krūtinšarvius, tarsi krūtinšarvius iš geležies. O jų sparnai ūžė tarytum į mūšį lekiantys vežimai, pakinkyti daugybe žirgų. 10 Jie dar turi uodegas ir geluonis kaip skorpionai, o jų uodegose — galia kamuoti žmones penkis mėnesius. 11 Jie turi karalių, bedugnės angelą. Hebrajiškai jo vardas yra Abadonas*, o graikiškai — Apolionas*.

12 Pirmoji nelaimė praėjo. Štai įkandin artinasi dar dvi nelaimės.

13 Sutrimitavo šeštasis angelas. Ir iš Dievo akivaizdoje esančio auksinio aukuro ragų išgirdau vieną balsą, 14 sakantį šeštajam angelui, turinčiam trimitą: „Atrišk keturis angelus, surištus prie didžiosios Eufrato upės.“ 15 Ir buvo atrišti keturi angelai, kurie parengti atėjus valandai, dienai, mėnesiui ir metams išžudyti trečdalį žmonių.

16 Raitininkų kariuomenės skaičius buvo du miriadai miriadų — tokį jų skaičių išgirdau. 17 Štai kokius regėjime mačiau žirgus ir raitelius: jie turėjo ugniaspalvius, hiacinto mėlynumo ir geltonus it siera krūtinšarvius. Žirgų galvos buvo tarsi liūtų galvos, o jiems iš nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera. 18 Šios trys negandos — ugnis, dūmai ir siera, besiveržiantys jiems iš nasrų, — išžudė trečdalį žmonių. 19 Žirgų galia yra jų nasruose ir uodegose, mat jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia.

20 Bet kiti žmonės — tie, kurie nežuvo nuo šių negandų, — neatgailavo dėl savo rankų darbų ir nesiliovė garbinę demonų ir auksinių, sidabrinių, varinių, akmeninių ir medinių stabų, negalinčių nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti. 21 Ir jie neatgailavo dėl savo žmogžudysčių, burtininkavimo*, ištvirkavimo ir vagysčių.

10 Ir išvydau kitą galingą angelą, besileidžiantį iš dangaus, apsisiautusį debesimi. Jam ant galvos buvo vaivorykštė, jo veidas atrodė kaip saulė, kojos — lyg ugniniai stulpai, 2 o rankoje jis turėjo išvyniotą ritinėlį. Angelas atsistojo dešine koja ant jūros, kaire — ant sausumos 3 ir sušuko garsiu balsu, tarsi riaumojančio liūto. Jam sušukus, septyni griaustiniai prabilo savais balsais.

4 Septyniems griaustiniams prabilus, aš jau ketinau rašyti, bet išgirdau iš dangaus balsą, sakantį: „Užantspauduok, ką kalbėjo septyni griaustiniai, ir to nerašyk.“ 5 O angelas, kurį mačiau stovintį ant jūros ir ant sausumos, pakėlė dešinę ranką į dangų 6 ir prisiekė Gyvuoju per amžių amžius, kuris sukūrė dangų ir visa, kas jame, žemę ir visa, kas joje, jūrą ir visa, kas joje: „Daugiau laukiama nebus. 7 Septintojo angelo trimitavimo dienomis, kai jis bus bepradedąs trimituoti, išties bus užbaigtas Dievo slėpinys — gera naujiena, kurią jis paskelbė savo vergams pranašams.“

8 Balsas, kurį girdėjau iš dangaus, vėl prabilo į mane ir tarė: „Eik ir paimk išvyniotą ritinį iš rankos angelo, stovinčio ant jūros ir ant sausumos.“ 9 Aš priėjau prie angelo ir pasakiau, kad duotų man ritinėlį. Jis man atsakė: „Imk jį ir suvalgyk. Jis tau viduriuose apkars, bet burnoje bus saldus lyg medus.“ 10 Aš paėmiau ritinėlį iš angelo rankos ir suvalgiau. Burnoje jis buvo saldus tarsi medus, bet kai suvalgiau, viduriuose apkarto. 11 Ir sako jie man: „Tu turi toliau pranašauti apie gentis, tautas, kalbas ir daugelį karalių.“

11 Man buvo duota nendrė, nelyginant lazda, ir buvo pasakyta: „Kelkis ir išmatuok Dievo šventyklos šventovę, aukurą ir tuos, kurie joje garbina. 2 O kiemą aplink šventovę palik ir nematuok jo, nes jis atiduotas tautoms; jos tryps šventąjį miestą keturiasdešimt du mėnesius. 3 Aš pasiųsiu savo du liudytojus, kad apsivilkę ašutinėmis pranašautų tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų. 4 Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys žemės Viešpaties akivaizdoje.

5 Jeigu kas nori jiems pakenkti, jiems iš burnos pliūpteli ugnis ir tuos priešus praryja; ir jeigu tuodviem norėtų kas pakenkti, bus šitaip nužudytas. 6 Juodu turi galią užrakinti dangų, kad jų pranašavimo dienomis nelytų, taip pat jie turi galią paversti vandenis krauju ir ištikti žemę visokiomis negandomis, kai tik panori.

7 Kai jie baigs liudyti, žvėris — tas, kuris lipa iš bedugnės, — kariaus su jais, nugalės juos ir nužudys. 8 Jų lavonai gulės pagrindinėje gatvėje didžiojo miesto, dvasine prasme vadinamo Sodoma ir Egiptu, kur ir jų Viešpats buvo prikaltas prie stulpo. 9 O žmonės iš genčių, giminių, kalbų ir tautų žiūrės į jų lavonus tris su puse dienos ir neleis jų paguldyti kape. 10 Žemės gyventojai džiūgaus dėl jų, linksminsis ir siųs vieni kitiems dovanas, nes tuodu pranašai kankino žemės gyventojus.

11 Bet po trijų su puse dienos į juos įėjo gyvybės dvasia nuo Dievo. Jie atsistojo ant kojų ir didelė baimė apėmė tuos, kurie juos matė. 12 Jie išgirdo iš dangaus garsų balsą jiems sakantį: „Užženkite čionai!“ Juodu pakilo debesyje į dangų, ir jų priešai juos matė. 13 Tą valandą kilo didelis žemės drebėjimas ir dešimtadalis miesto sugriuvo. Per žemės drebėjimą žuvo septyni tūkstančiai žmonių, o visi kiti išsigando ir atidavė šlovę dangaus Dievui.

14 Antroji nelaimė praėjo. Štai sparčiai artinasi trečioji nelaimė.

15 Sutrimitavo septintasis angelas. Ir danguje pasigirdo garsūs balsai, sakantys: „Pasaulio karalystė nuo šiol priklauso mūsų Viešpačiui ir jo Kristui, ir jis karaliaus per amžių amžius.“

16 O dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje, parpuolė veidu į žemę ir pagarbino Dievą 17 sakydami: „Dėkojame tau, Jehova Dieve, Visagali, kuris esi ir kuris buvai, kad pasiėmei savo didžią galybę ir pradėjai karaliauti. 18 Tautos įniršo, bet atėjo ir tavo rūstybė, metas teisti mirusius, atsilyginti savo vergams pranašams, šventiesiems ir bijantiems tavojo vardo — mažiems ir dideliems — ir sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę.“

19 Dievo šventyklos šventovė danguje atsivėrė ir šventovėje buvo matyti jo sandoros skrynia. Ėmė žaibuoti, pasigirdo balsai, griaustiniai, kilo žemės drebėjimas ir smarki kruša.

12 Danguje pasirodė didis ženklas — moteris, apsisiautusi saule. Jai po kojomis buvo mėnulis, o ant galvos — dvylikos žvaigždžių vainikas. 2 Ji buvo nėščia ir šaukė sąrėmių skausmuose, suimta gimdymo kančių.

3 Ir štai pasirodė danguje kitas ženklas — didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, dešimčia ragų ir septyniomis diademomis ant galvų. 4 Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas stovėjo priešais begimdančią moterį, kad jai pagimdžius prarytų jos vaiką.

5 Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuris ganys visas tautas geležine lazda. Jos vaikas bemat buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. 6 O moteris pabėgo į tyrus, kur turi sau vietą, paruoštą Dievo, kad būtų ten maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.

7 Ir kilo karas danguje. Mykolas ir jo angelai kovėsi su slibinu. Slibinas ir jo angelai kovojo, 8 bet pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. 9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, klaidinantis visą gyvenamą žemę. Jis buvo išmestas žemėn ir su juo buvo išmesti jo angelai. 10 Ir išgirdau garsų balsą danguje sakantį:

„Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, kuris kaltina juos dieną naktį mūsų Dievo akivaizdoje! 11 Jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu, ir nemylėjo savo sielos net gresiant mirčiai. 12 Todėl džiaukitės dangūs ir jų gyventojai! Vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito Velnias. Jis baisiai įpykęs ir žino turįs mažai laiko.“

13 Pamatęs, kad yra išmestas į žemę, slibinas ėmė persekioti moterį, pagimdžiusią berniuką. 14 Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai, kad nuskristų į tyrus, į savo vietą, kur bus maitinama laiką, du laikus ir pusę laiko*, toli nuo gyvatės akių*.

15 Gyvatė paskui moterį paleido iš nasrų vandenį, tarsi upę, kad ją toje upėje paskandintų. 16 Bet žemė pagelbėjo moteriai — atvėrė savo burną ir sugėrė upę, kurią slibinas paleido iš nasrų. 17 Slibinas įniršo ant moters ir nuėjo kariauti su likusiais iš jos palikuonių*, kurie laikosi Dievo įsakymų ir kuriems pavesta liudyti apie Jėzų.

13 Jis sustojo ant jūros smėlio.

Ir pamačiau išnyrantį iš jūros žvėrį su dešimčia ragų ir septyniomis galvomis. Jam ant ragų buvo dešimt diademų, o ant galvų — Dievą žeidžiantys vardai*. 2 Tas žvėris, kurį regėjau, buvo panašus į leopardą, jo letenos buvo tarsi lokio, nasrai — lyg liūto nasrai. Žvėris savo galią, savo sostą ir didelę valdžią gavo iš slibino.

3 Ir pamačiau vieną iš jo galvų tarsi mirtinai sužeistą, tačiau jo mirtinoji žaizda užgijo, ir visa žemė susižavėjusi nusekė paskui žvėrį. 4 Žmonės garbino slibiną, kad jis davė valdžią žvėriui, ir garbino žvėrį sakydami: „Kas gali lygintis su žvėrimi ir kas gali su juo kautis?“ 5 Jam buvo duoti nasrai kalbėti didelius dalykus ir piktžodžiauti, taip pat galia veikti keturiasdešimt du mėnesius. 6 Tad jis atvėrė nasrus piktžodžiauti Dievui: piktžodžiauti jo vardui, jo buveinei ir gyvenantiems danguje. 7 Žvėriui buvo leista kariauti su šventaisiais ir juos nugalėti, ir buvo jam duota valdžia visoms giminėms, gentims, kalboms ir tautoms. 8 Jį garbins visi žemės gyventojai, — visi, kurių vardai neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje nuo pasaulio užgimimo*.

9 Jei kas turi ausis, teklauso. 10 Jeigu kas skirtas nelaisvei, į nelaisvę ir eina. Jeigu kas žudys kalaviju, pats bus kalaviju nužudytas. Čia pasirodo šventųjų ištvermė ir tikėjimas.

11 Ir išvydau kitą žvėrį, išlendantį iš žemės. Šis turėjo du ragus, panašius į avinėlio, bet prakalbo kaip slibinas. 12 Jis naudojasi visa pirmojo žvėries valdžia jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirtinoji žaizda užgijo. 13 Jis daro didžius ženklus ir žmonėms matant netgi nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę.

14 Jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam buvo leista daryti žvėries akivaizdoje, liepdamas žemės gyventojams padirbti statulą žvėries, kuris buvo sužeistas kalaviju, bet atsigavo. 15 Jam buvo leista įkvėpti žvėries statulai dvasią, kad statula prabiltų ir išžudydintų visus, kurie nepagarbina žvėries statulos.

16 Ir jis verčia visus žmones — mažus ir didelius, turtingus ir beturčius, laisvuosius ir vergus, — kad leistųsi paženklinami žyme dešinėje rankoje ar kaktoje 17 ir kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, išskyrus turinčius žymę — žvėries vardą ar jo vardo skaičių. 18 Štai kur reikia išminties: kas protingas, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, o jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.

14 Ir išvydau: štai Avinėlis stovi ant Siono kalno ir su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, turintys jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose. 2 Išgirdau iš dangaus garsą — lyg daugybės vandenų šniokštimą ir lyg smarkaus griaustinio dundesį. Tas garsas, kurį girdėjau, buvo kaip giedančių lyrininkų, skambinančių savo lyromis. 3 Jie giedojo tarsi naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo tos giesmės išmokti, tik tie šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, nupirkti iš žemės. 4 Tai tie, kurie nesusitepė su moterimis, — jie skaistūs*. Tai tie, kurie seka paskui Avinėlį, kad ir kur jis eitų. Jie buvo nupirkti iš žmonijos Dievui ir Avinėliui kaip pirmieji vaisiai, 5 jų lūpose nerasta melo, jie be ydos.

6 Ir aš pamačiau kitą angelą, skrendantį dangaus viduriu, turintį paskelbti amžiną gerąją naujieną žemės gyventojams, visoms tautoms, giminėms, kalboms ir gentims. 7 Jis garsiu balsu šaukė: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam šlovę, nes atėjo jo teismo valanda! Garbinkite Tą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir vandens šaltinius!“

8 Iš paskos sekė kitas angelas, antrasis, ir šaukė: „Krito! Krito didžioji Babelė, kuri girdė visas tautas savo ištvirkavimo aistros* vynu!“

9 Jiems iš paskos sekė dar vienas angelas, trečiasis, garsiu balsu šaukdamas: „Jeigu kas garbina žvėrį, jo statulą ir priima žymę sau ant kaktos ar ant rankos, 10 taip pat gers Dievo pykčio vyno — neatskiesto, įpilto į jo rūstybės taurę, ir bus kankinamas ugnimi bei siera šventųjų angelų ir Avinėlio akivaizdoje! 11 Jų kankinimo dūmai kils per amžių amžius — dieną naktį neturės atilsio tie, kurie garbina žvėrį, jo statulą ir kurie priima jo vardo žymę! 12 Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.“

13 Ir išgirdau iš dangaus balsą, sakantį: „Rašyk: ‘Laimingi mirusieji — tie, kurie miršta Viešpatyje nuo dabar. Taip, — sako dvasia, — tesiilsi jie nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.’“

14 Ir išvydau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdi kažkas panašus į žmogaus sūnų su aukso vainiku ant galvos ir aštriu pjautuvu rankoje.

15 O iš šventyklos šventovės išėjo kitas angelas ir garsiu balsu sušuko sėdinčiajam ant debesies: „Paleisk į darbą savo pjautuvą ir pjauk, nes atėjo pjūties valanda — žemės derlius visai subrendo!“ 16 Sėdintis ant debesies sviedė savo pjautuvą į žemę ir žemės derlius buvo nupjautas.

17 Iš šventyklos šventovės danguje išėjo dar vienas angelas. Jis irgi turėjo aštrų pjautuvą.

18 Nuo aukuro atėjo dar kitas angelas, turintis valdžią ugniai. Jis garsiu balsu sušuko turinčiam aštrų pjautuvą: „Paleisk į darbą savo aštrų pjautuvą ir nupjauk žemės vynmedžio kekes, nes jo vynuogės prinoko!“ 19 Tad angelas sviedė savo pjautuvą į žemę ir nupjovęs žemės vynmedį įmetė jį į didįjį Dievo pykčio spaustuvą. 20 Tas spaustuvas buvo minamas už miesto ir kraujas iš spaustuvo pakilo žirgams iki pat žąslų tūkstančio šešių šimtų stadijų* atstumu.

15 Ir išvydau danguje kitą ženklą, didį ir nuostabų, — septynis angelus su septyniomis negandomis. Jos paskutinės, nes jomis pasibaigia Dievo pyktis.

2 Pamačiau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir tuos, kurie nugali žvėrį, jo statulą ir jo vardo skaičių, stovinčius prie stiklo jūros, turinčius Dievo lyras. 3 Jie gieda Dievo vergo Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę:

„Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Jehova Dieve, Visagali. Teisūs ir tikri tavieji keliai, amžinybės Karaliau. 4 Kas gi nesibijos tavęs, Jehova, ir nešlovins tavojo vardo? Juk tu vienas ištikimas. Visos tautos ateis ir tavo akivaizdoje garbins tave, nes atskleisti tavo teisūs sprendimai.“

5 O paskui pamačiau, kaip danguje atsivėrė liudijimo palapinės šventovė 6 ir iš šventovės išėjo septyni angelai su septyniomis negandomis, apsivilkę švaria, spindinčia lino drobe, susijuosę per krūtinę aukso juostomis. 7 Ir viena iš keturių būtybių davė tiems septyniems angelams septynis aukso dubenis, pilnus gyvojo per amžių amžius Dievo pykčio. 8 Dėl Dievo šlovės bei galios šventovė prisipildė dūmų, ir niekas negalėjo įeiti į šventovę, kol baigėsi septynių angelų septynios negandos.

16 Ir išgirdau iš šventovės garsų balsą sakant septyniems angelams: „Eikite ir išliekite septynis Dievo pykčio dubenis į žemę!“

2 Pirmasis nuėjęs išliejo savo dubenį į žemę, ir žmones, turinčius žvėries žymę ir garbinančius jo statulą, apniko pragaištingos, piktos votys.

3 Antrasis išliejo savo dubenį į jūrą. Ji pasidarė lyg negyvėlio kraujas, ir visos gyvos sielos jūroje išgaišo.

4 Trečiasis išliejo savo dubenį į upes bei vandens šaltinius ir jie pavirto krauju. 5 Ir išgirdau vandenų angelą sakant: „Teisus tu, kuris esi ir kuris buvai, Ištikimasis, kad paskelbei šiuos nuosprendžius. 6 Jie liejo šventųjų ir pranašų kraują, todėl kraują ir davei jiems gerti. Jie to nusipelno.“ 7 Išgirdau ir aukurą sakant: „Taip, Jehova Dieve, Visagali, tikros ir teisingos tavo nutartys.“

8 Ketvirtasis išliejo savo dubenį į saulę ir jai buvo leista svilinti žmones ugnimi. 9 Žmones svilino baisi kaitra, bet jie piktžodžiavo vardui Dievo, turinčio valdžią šioms negandoms. Jie neatgailavo, neatidavė jam šlovės.

10 Penktasis išliejo savo dubenį ant žvėries sosto ir jo karalystė aptemo. Žmonės iš skausmo krimtosi liežuvius, 11 piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo skausmų ir vočių ir neatgailavo dėl savo darbų.

12 Šeštasis išliejo savo dubenį į didžiąją Eufrato upę ir jos vanduo buvo išdžiovintas, kad būtų paruoštas kelias karaliams iš saulėtekio.

13 Ir išvydau tris netyras ištarmes* tarsi varles išeinant iš slibino nasrų, žvėries nasrų ir netikro pranašo burnos. 14 Tai demonų įkvėptos ištarmės*, darančios ženklus. Jos išeina pas visos gyvenamos žemės karalius, kad suburtų juos didžiosios Visagalio Dievo dienos karui.

15 „Štai ateinu kaip vagis. Laimingas, kas budi ir saugo savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir žmonės nepamatytų jo gėdos.“

16 Ir jos subūrė juos į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas*.

17 Septintasis išliejo savo dubenį į orą ir tada iš šventovės, nuo sosto nuskambėjo garsus balsas: „Įvyko!“ 18 Ir ėmė žaibuoti, pasigirdo balsai, griaustiniai ir kilo toks didelis žemės drebėjimas, kokio nėra buvę nuo tada, kai žemėje atsirado žmogus, — toks smarkus, toks didžiulis žemės drebėjimas. 19 Didysis miestas suskilo į tris dalis, tautų miestai sugriuvo ir Dievas prisiminė didžiąją Babelę, kad duotų jai taurę savo rūstybės pykčio vyno. 20 Visos salos pabėgo, neberasta ir kalnų. 21 Iš dangaus ant žmonių pasipylė didžiulė talento svorio luitų kruša. Žmonės piktžodžiavo Dievui dėl krušos negandos, nes ta neganda buvo nepaprastai sunki.

17 Vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, priėjo ir pasakė man: „Ateik, parodysiu tau, kaip bus įvykdytas nuosprendis didžiajai paleistuvei*, sėdinčiai ant gausybės vandenų. 2 Su ja ištvirkavo žemės karaliai ir jos ištvirkavimo vynu buvo nugirdyti žemės gyventojai.“

3 Dvasios jėga jis nunešė mane į tyrus. Ir pamačiau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno Dievą žeidžiančių* vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. 4 Ta moteris buvo apsirengusi purpuriniais bei skaisčiai raudonais drabužiais, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais, o rankoje laikė aukso taurę, pilną bjaurasčių ir savo ištvirkavimo nešvarumų. 5 Jai ant kaktos buvo užrašytas slėpiningas vardas: „Didžioji Babelė, paleistuvių ir žemės bjaurasčių motina.“ 6 Mačiau, kad ta moteris girta nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo.

Ją pamatęs, aš stebėte stebėjausi. 7 Angelas man sakė: „Ko nustebai? Aš atskleisiu tau slėpinį moters ir ją nešiojančio žvėries, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. 8 Žvėris, kurį matei, buvo, bet jo nebėra. Vis dėlto jis išlips iš bedugnės; ir nueis jis į pražūtį. O žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio užgimimo*, stebėsis matydami, kad žvėris buvo, kad jo nebėra ir kad jis vėl pasirodė.

9 Čia reikia išmintingo proto. Septynios galvos — tai septyni kalnai, ant kurių sėdi moteris. 10 Yra septyni karaliai: penki krito, vienas tebėra, vienas dar neatėjo, o kai ateis, turės trumpam pasilikti. 11 O žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra, yra aštuntas karalius, tačiau kyla iš anų septynių, ir jis eina į pražūtį.

12 Dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, dar negavusių karalystės; vis dėlto jie gauna karališkąją valdžią su žvėrimi vienai valandai. 13 Jie turi vieną mintį, todėl atiduoda savo galią bei valdžią žvėriui. 14 Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, o su juo nugalės ir pašauktieji, išrinktieji bei ištikimieji.“

15 Ir jis man sako: „Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi paleistuvė, yra gentys, minios, tautos ir kalbos. 16 Dešimt ragų, kuriuos matei, ir žvėris ims nekęsti paleistuvės, apiplėš ją ir paliks nuogą, ės jos kūną ir sudegins ją ugnyje. 17 Mat Dievas paskatino jų širdis įvykdyti jo mintį ir įvykdyti savo pačių vieną mintį ir dėl to atiduoti savo karalystę žvėriui, — kol Dievo žodžiai išsipildys. 18 Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, karaliaujantis žemės karaliams.“

18 Paskui aš regėjau besileidžiant iš dangaus kitą angelą, turintį didžią valdžią; nuo jo šlovės nušvito žemė. 2 Jis galingu balsu šaukė: „Krito! Krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visokios netyros dvasios lindyne ir visokių nešvarių, nekenčiamų paukščių lindyne, 3 nes jos ištvirkavimo aistros* vynas pakirto visas tautas, su ja ištvirkavo žemės karaliai, o žemės pirkliai pralobo iš jos begėdiškos prabangos galybės!“

4 Ir išgirdau iš dangaus kitą balsą sakant: „Išeikite iš jos, manieji žmonės, kad neprisidėtumėte prie jos nuodėmių ir nepatirtumėte jos negandų, 5 nes jos nuodėmių prisikaupė ligi pat dangaus ir Dievas prisiminė jos padarytas neteisybes. 6 Atlyginkite jai taip, kaip ji atsilygindavo, padarykite jai dukart daugiau — dvigubai to, ką ji darė. Taurėje, kurioje ji maišė, sumaišykite jai antra tiek. 7 Kiek ji save liaupsino ir begėdiškai ištaigavo, tiek duokite jai kančių ir gedulo. Juk ji sako širdyje: ‘Sėdžiu lyg karalienė, nesu našlė ir gedulo tikrai nematysiu.’ 8 Todėl per vieną dieną ištiks ją negandos, mirtis, gedulas, badas ir ji bus sudeginta ugnyje, nes galingas yra Jehova Dievas, kuris ją nuteisė.

9 Žemės karaliai, kurie su ja ištvirkavo ir begėdiškai ištaigavo, matydami jos liepsnų dūmus verks dėl jos ir iš sielvarto mušis į krūtinę. 10 Jie stovės atokiai, išgąsdinti jos kankynės, ir sakys: ‘O varge varge! Didysis mieste, Babele, galingasis mieste! Per vieną valandą buvo įvykdytas tau nuosprendis!’

11 Žemės pirkliai irgi jos verks ir gedės, nes niekas nebepirks jų atgabentų prekių: 12 aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, geriausios drobės, purpuro, šilko, skaisčiai raudono audinio, visokių dirbinių iš kvapiojo medžio, iš dramblio kaulo, iš brangiausios medienos, iš vario, geležies ir marmuro; 13 taip pat cinamono, amomo*, smilkalų, kvapiojo aliejaus, smilkomųjų sakų, vyno, alyvuogių aliejaus, smulkiausių miltų, kviečių, galvijų, avių, žirgų, karietų, vergų ir žmonių sielų. 14 Pasitraukė nuo tavęs sultingieji vaisiai, kurių troško tavo siela, praradai visus skanumynus bei prašmatnybes ir niekad nebebus galima jų rasti.

15 Pirkliai, kurie visu tuo prekiavo ir iš jos pralobo, stovės atokiai, išgąsdinti jos kankynės. Jie verks ir gedės 16 sakydami: ‘O varge varge! Didysis miestas, apsivilkęs geriausia drobe, purpuru ir skaisčiai raudonais apdarais, išsidabinęs aukso puošmenomis, brangakmeniais ir perlais. 17 Per vieną valandą buvo suniokoti šitokie turtai!’

Visi laivavedžiai, jūrų keliautojai, jūreiviai ir visi, kurie pragyvena iš jūros, stovėjo atokiai, 18 žiūrėdami į jos liepsnų dūmus, ir šaukė: ‘Kas galėtų prilygti didžiajam miestui?!’ 19 Jie bėrėsi žemes sau ant galvos ir šaukė verkdami ir gedėdami: ‘Varge varge! Didysis miestas, iš kurio prabangos pralobo visi turintys laivų jūroje. Per vieną valandą jis buvo nusiaubtas!’

20 Džiaukis dėl to, dangau, ir jūs, šventieji, apaštalai ir pranašai, nes Dievas paskelbė jai nuosprendį dėl jūsų!“

21 Vienas stiprus angelas iškėlė akmenį, tarsi didelę girną, ir sviedė į jūrą sakydamas: „Tokiu staigumu bus nusviesta Babelė, didysis miestas, ir jos niekad nebebus galima rasti. 22 Nebus daugiau tavyje girdėti lyrininkų giesmių, muzikantų, fleitininkų, trimitininkų, nebeliks tavyje nė jokio amatininko, niekas daugiau negirdės tavyje girnų ūžesio, 23 nebešvies tavyje žiburio šviesa, nebesigirdės jaunikio ir nuotakos balsų. Juk tavo pirkliai buvo žemės didžiūnai, juk tavo burtininkystėmis* buvo suklaidintos visos tautos. 24 Joje buvo rastas pranašų, šventųjų ir visų žemėje nužudytųjų kraujas.“

19 Paskui išgirdau tarsi garsų didelės minios balsą danguje sakant: „Girkite Jah!* Išgelbėjimas, šlovė ir galia priklauso mūsų Dievui, 2 nes jo nuosprendžiai tikri ir teisingi. Jis juk įvykdė nuosprendį didžiajai paleistuvei, sugadinusiai žemę savo ištvirkavimu, ir jai atkeršijo už savo vergų kraują.“ 3 Ir pasakė jie antrąkart: „Girkite Jah! Kyla jos dūmai per amžių amžius.“

4 O dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė, pagarbino Dievą, sėdintį soste, ir sakė: „Amen! Girkite Jah!“

5 Nuo sosto atsklido balsas: „Girkite mūsų Dievą, visi jo vergai, kurie jo bijote, — maži ir dideli!“

6 Ir išgirdau tarsi didelės minios balsą, tarsi gausybės vandenų šniokštimą ir galingų griaustinių dundesį. Jie sakė: „Girkite Jah, nes Jehova, mūsų Dievas, Visagalis, pradėjo karaliauti! 7 Džiaukimės ir džiūgaukime, atiduokime jam šlovę, nes Avinėlio tuoktuvės priartėjo ir jo jaunoji pasirengusi. 8 Jai buvo duota apsivilkti skaisčia, tyra puikiausio lino drobe, o ta drobė — tai šventųjų teisūs darbai.“

9 Ir jis* man sako: „Rašyk: ‘Laimingi pakviestieji į Avinėlio vestuvių vakarienę.’“ Ir pridūrė: „Tai tikri Dievo žodžiai.“ 10 Tada parpuolęs jam po kojų norėjau jį pagarbinti. Bet jis man tarė: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Esu tik vergas, kaip tu ir tavo broliai, kuriems pavesta liudyti apie Jėzų. Dievą garbink! Liudijimas apie Jėzų yra pranašavimo esmė*.“

11 Aš išvydau atsiveriant dangų ir štai pasirodė baltas žirgas. Jo raitelis, vadinamas Ištikimuoju ir Tikruoju*, teisingai teisia ir kariauja. 12 Jo akys — ugnies liepsna, jis turi daug diademų ant galvos ir užrašytą vardą, kurio nežino niekas, tik jis pats. 13 Jis apsirengęs krauju aptaškytu drabužiu ir vadinamas vardu Dievo Žodis. 14 Raiteliui iš paskos ant baltų žirgų jojo dangaus kareivijos, aprengtos balta, tyra puikiausio lino drobe. 15 Jam iš burnos eina aštrus ilgas kalavijas, kuriuo jis smogs tautoms. Jis ganys jas geležine lazda. Taip pat jis mina Visagalio Dievo rūstybės pykčio vyno spaustuvą. 16 O jam ant drabužio, ant šlaunies, užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“.

17 Ir dar išvydau angelą, stovintį saulėje ir šaukiantį garsiu balsu visiems paukščiams, skraidantiems padangėje: „Sulėkite šen į didžiąją Dievo vakarienę 18 lesti kūnų karalių, karo vadų, galiūnų, žirgų, jų raitelių ir visų — laisvųjų ir vergų, mažų ir didelių!“

19 Ir išvydau žvėrį, žemės karalius ir jų kariuomenes, susibūrusius kariauti su sėdinčiu ant žirgo raiteliu ir su jo kariuomene. 20 Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo ir netikras pranašas, jo akivaizdoje daręs ženklus ir jais klaidinęs tuos, kurie priėmė žvėries žymę ir kurie garbino jo statulą. Juodu buvo gyvi įmesti į siera degantį ugnies ežerą. 21 O visus kitus sėdintis ant žirgo raitelis išžudė ilgu kalaviju, einančiu jam iš burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų mėsos.

20 Ir išvydau iš dangaus nusileidžiant angelą su bedugnės raktu ir didele grandine rankoje. 2 Jis nutvėrė slibiną, senąją gyvatę, tai yra Velnią ir Šėtoną, sukaustė tūkstančiui metų, 3 įmetė į bedugnę, užrakino ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų klaidinti tautų, kol tas tūkstantis metų pasibaigs; paskui jis turės būti trumpam išleistas.

4 Išvydau sostus ir į juos sėdančius. Jiems buvo duota galia teisti. Mačiau sielas tų, kurie buvo nukirsdinti dėl to, kad liudijo apie Jėzų ir kalbėjo apie Dievą, ir kurie negarbino nei žvėries, nei jo statulos, nepriėmė žymės sau ant kaktos ir ant rankos. Jie atgijo ir karaliavo su Kristumi tūkstantį metų. 5 (Kiti mirusieji neatgijo, kol nepasibaigė tas tūkstantis metų.) Tai pirmasis prikėlimas. 6 Laimingas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prikėlime. Tiems antroji mirtis neturi galios. Jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir karaliaus su juo tą tūkstantį metų.

7 Kai tik tūkstantis metų baigsis, Šėtonas bus iš kalėjimo išleistas 8 ir išeis klaidinti tautų keturiuose žemės kampuose — Gogo ir Magogo — ir suburti jų karui. Jų skaičius kaip jūros smilčių. 9 Jie žygiavo plačiai per žemę, apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Tačiau iš dangaus krito ugnis ir juos prarijo. 10 O jų klaidintojas Velnias buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą, kur įmesti žvėris ir netikras pranašas. Jie bus kankinami dieną naktį, per amžių amžius.

11 Ir išvydau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį. Nuo jo veido pabėgo žemė ir dangus ir nebeatsirado jiems vietos. 12 Mačiau mirusiuosius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą, ir buvo atverstos knygos. Ir buvo atversta dar viena — gyvenimo knyga. Mirusiuosius teisė pagal jų darbus, remiantis tuo, kas parašyta tose knygose. 13 Jūra atidavė savo mirusiuosius, mirtis ir hadas* irgi atidavė savuosius, ir jie buvo teisiami kiekvienas pagal savo darbus. 14 O mirtis ir hadas buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai antroji mirtis — ugnies ežeras. 15 Ir kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygon, buvo įmestas į ugnies ežerą.

21 Ir išvydau naują dangų ir naują žemę, nes ankstesnis dangus ir ankstesnė žemė pranyko, nebeliko ir jūros. 2 Taip pat regėjau šventąjį miestą, Naująją Jeruzalę, nusileidžiant iš dangaus nuo Dievo. Ji buvo pasirengusi lyg nuotaka, pasipuošusi dėl savo jaunikio. 3 Tada išgirdau nuo sosto garsų balsą sakant: „Štai Dievo buveinė* tarp žmonių. Jis gyvens su jais, jie bus jo tauta — pats Dievas bus su jais. 4 Jis nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo. Kas buvo anksčiau, tas praėjo.“

5 O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja.“ Ir pridūrė: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri.“ 6 Tada man pasakė: „Jie tapo tikrove! Aš esu Alfa ir Omega — pradžia ir pabaiga. Trokštančiam aš duosiu gerti dovanai iš gyvybės vandens šaltinio. 7 Nugalėtojas tai paveldės. Aš būsiu jo Dievas ir jis bus man sūnus. 8 O bailiams, netikintiems, bjauriems susiteršėliams, žudikams, ištvirkautojams, burtininkautojams*, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera, — tai yra antroji mirtis.“

9 Vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų, priėjo ir pasakė man: „Eime, parodysiu tau nuotaką, Avinėlio jaunąją.“ 10 Dvasios jėga jis nunešė mane į didelį, aukštą kalną ir parodė šventąjį miestą — Jeruzalę, nusileidžiančią iš dangaus nuo Dievo, 11 skendinčią Dievo šlovėje. Ji švytėjo tarsi brangiausias akmuo, tarsi krištolo skaistumo jaspis. 12 Ją supo didelė aukšta siena su dvylika vartų. Vartuose buvo dvylika angelų ir įrašyti dvylikos Izraelio sūnų giminių vardai. 13 Rytuose buvo treji vartai, šiaurėje treji vartai, pietuose treji vartai ir vakaruose treji vartai. 14 Miesto siena turėjo dvylika pamatinių akmenų ir ant jų buvo dvylikos Avinėlio apaštalų dvylika vardų.

15 Tas, kuris man kalbėjo, turėjo auksinę nendrę tarsi mastą išmatuoti miestui, jo vartams ir sienai. 16 Miestas keturkampis, jo ilgis toks pat kaip plotis. Ir jis išmatavo nendre miestą — buvo dvylika tūkstančių stadijų. Jo ilgis, plotis ir aukštis vienodi. 17 Taip pat jis išmatavo miesto sieną — buvo šimtas keturiasdešimt keturios uolektys matuojant žmogaus mastu, sykiu ir angelo mastu. 18 Jo siena pastatyta iš jaspio, o pats miestas — iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą. 19 Miesto sienos pamatai buvo puošnūs, iš visokių brangakmenių. Pirmasis pamato akmuo — jaspis, antrasis — safyras, trečiasis — chalcedonas, ketvirtasis — smaragdas, 20 penktasis — sardoniksas, šeštasis — sardis, septintasis — chrizolitas, aštuntasis — berilas, devintasis — topazas, dešimtasis — chrizoprazas, vienuoliktasis — hiacintas, dvyliktasis — ametistas. 21 Dvylika miesto vartų buvo dvylika perlų; kiekvieni vartai padaryti iš vieno perlo. O pagrindinė miesto gatvė nutiesta iš gryno aukso, panašaus į skaidrų stiklą.

22 Šventyklos jame nemačiau, nes jo šventykla yra Jehova, Visagalis Dievas, taip pat Avinėlis. 23 Miestui nereikia nei saulės, nei mėnulio šviesos, nes jį apšviečia Dievo šlovė, o jo žiburys yra Avinėlis. 24 Tautos vaikščios jo apšviestos ir žemės karaliai sutelks jame savo šlovę. 25 Jo vartai dieną niekad nebus užveriami, nes nakties tenai nebus. 26 Į jį plauks tautų šlovė ir garbė. 27 Bet tai, kas nešventa, ir tie, kas daro bjaurystes ar meluoja, ten tikrai nepateks. Įeis tik tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.

22 Jis parodė man skaisčią it krištolas gyvybės vandens upę, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto 2 ir tekančią pagrindinės gatvės viduriu. Šiapus ir anapus upės augo gyvybės medžiai, duodantys dvylika derlių — kas mėnesį vedantys vaisius. Tų medžių lapai skirti tautoms gydyti.

3 Ir nebebus jokio prakeikimo. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, jo vergai eis jam dievatarnystę 4 ir regės jo veidą, o jiems ant kaktų bus jo vardas. 5 Nakties nebebus ir jiems nereikės žibinto ar saulės šviesos, nes Jehova Dievas jiems švies ir jie karaliaus per amžių amžius.

6 Ir jis man tarė: „Šie žodžiai patikimi ir tikri. Jehova, pranašams įkvėpimą teikiantis Dievas*, išsiuntė savo angelą, kad šis parodytų jo vergams, kas turi netrukus įvykti. 7 Štai aš veikiai ateinu. Laimingas, kas laikosi šios knygos pranašystės žodžių.“

8 Aš, Jonas, visa tai girdėjau ir regėjau. O išgirdęs ir pamatęs parpuoliau po kojų visa tai rodžiusiam angelui ir norėjau jį pagarbinti. 9 Bet jis man pasakė: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Esu tik vergas, kaip tu, tavo broliai pranašai ir tie, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink.“

10 Dar jis man sakė: „‘Neužantspauduok šios knygos pranašystės žodžių, nes skirtas laikas arti. 11 Kas elgiasi neteisiai, tesielgia ir toliau neteisiai. Kas susiteršęs, tegul ir toliau save teršia. O teisusis toliau tesielgia teisiai, šventasis toliau tešventėja.’

12 ‘Štai aš veikiai ateinu ir atsinešu atlygį, kad atmokėčiau kiekvienam pagal jo darbą. 13 Aš esu Alfa ir Omega, pirmasis ir paskutinysis, pradžia ir pabaiga. 14 Laimingi, kurie išplauna savo rūbus, kad turėtų teisę eiti prie gyvybės medžių ir galėtų įžengti pro vartus į miestą. 15 Lauke lieka šunys, burtininkautojai*, ištvirkautojai, žudikai, stabmeldžiai ir visi mėgstantys bei darantys melagystes.’

16 ‘Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą paliudyti jums šiuos dalykus bendruomenių labui. Aš esu Dovydo šaknis ir atžala, ir skaisti ryto žvaigždė.’“

17 Dvasia ir nuotaka kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, tesako: „Ateik!“ Kas trokšta, teateina; kas nori, tesisemia gyvybės vandens dovanai.

18 „Aš liudiju kiekvienam, kas girdi šios knygos pranašystės žodžius: jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas tam pridės šioje knygoje aprašytų negandų, 19 ir jeigu kas atims ką nors iš šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį — nuo gyvybės medžių ir iš šventojo miesto, aprašytų šioje knygoje.

20 Tas, kuris liudija apie šiuos dalykus, sako: ‘Taip, aš veikiai ateinu.’“

„Amen! Ateik, Viešpatie Jėzau!“

21 Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su šventaisiais.