Galatams
2 Paskui, po keturiolikos metų, vėl su Barnabu pakilau į Jeruzalę, pasiėmęs su savimi ir Titą. 2 Nuvykau dėl apreiškimo ir išdėsčiau jiems, beje, atskirai įžymiesiems, kokią gerąją naujieną skelbiu tautoms, mat norėjau įsitikinti, kad nebėgu ar nebuvau bėgęs veltui. 3 Vis dėlto netgi mano palydovas Titas nebuvo verčiamas apsipjaustyti, nors jis graikas. 4 Tas klausimas iškilo dėl netikrų brolių, įsiskverbusių patyliukais, įlindusių šnipinėti mūsų laisvės, kurią turime Kristuje Jėzuje, kad mus pavergtų. 5 Mes nė valandėlės nesutikome jiems paklusti, kad gerosios naujienos tiesa su jumis pasiliktų.
6 O iš tų, kurie laikomi įžymiais, — kas jie tokie anksčiau buvo, man nėra skirtumo, Dievas elgiasi su žmonėmis nešališkai, — tai nieko nauja įžymieji man nepridūrė. 7 Anaiptol, pamatę, kad man yra patikėta geroji naujiena neapipjaustytiesiems, kaip Petrui — apipjaustytiesiems 8 (juk tas, kuris įgalino Petrą būti apaštalu apipjaustytiesiems, įgalino ir mane — kitataučiams), 9 ir pripažinę man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines kaip bendrystės ženklą, kad mes eitume pas kitataučius, o jie pas apipjaustytuosius. 10 Jie tik paprašė, kad mes prisimintume vargšus, ir aš uoliai stengiausi tai daryti.
11 Tačiau kai Kefas atvyko į Antiochiją, pasipriešinau jam į akis, nes jis buvo smerktinas. 12 Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su kitataučiais, bet jiems atvykus ėmė kitataučių šalintis, laikytis atskirai, bijodamas apipjaustytųjų. 13 Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas buvo jų pastūmėtas į veidmainystę. 14 Pamatęs, kad jie neina išvien su gerosios naujienos tiesa, visų akivaizdoje pasakiau Kefui: „Jeigu tu, būdamas žydas, gyveni kaip kitataučiai, o ne kaip žydai, kaip gali versti kitataučius gyventi taip, kaip žydai?“
15 Mes, iš prigimties būdami žydai, o ne nusidėjėliai kitataučiai, 16 ir žinodami, kad žmogus pripažįstamas teisiu ne dėl įstatymo darbų, o tik per tikėjimą Kristumi Jėzumi, irgi įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume pripažinti teisiais dėl tikėjimo Kristumi, o ne dėl įstatymo darbų, nes dėl įstatymo darbų teisiu nebus pripažintas nė vienas žmogus. 17 O jeigu, ieškodami išteisinimo Kristuje, mes irgi pasirodėme esą nusidėjėliai, ar tada Kristus yra nuodėmės tarnas? Nieku gyvu! 18 Jeigu vėl statau tai, ką esu nugriovęs, darau save nusižengėliu. 19 Juk per įstatymą aš numiriau įstatymui, kad tapčiau gyvas Dievui. 20 Esu pakabintas ant stulpo su Kristumi. Gyvenu nebe aš — gyvena manyje Kristus. Taigi gyvenimą, kurį dabar kūne gyvenu, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, pamilusį mane ir atidavusį save už mane. 21 Aš neatstumiu Dievo malonės; juk jeigu teisumas įgyjamas per įstatymą, Kristus numirė veltui.