1 Korintiečiams

2 Aš irgi, broliai, kai atvykau pas jus, atvykau skelbti jums Dievo slėpinio ne kalbos ar išminties įmantrybę pasitelkęs, 2 mat nutariau nežinoti tarp jūsų nieko, tik Jėzų Kristų, — ir tą patį prikaltą prie stulpo. 3 Atvykau pas jus silpnas, bijodamas, drebėte drebėdamas. 4 Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtaigūs išminties žodžiai, o dvasios ir galybės parodymas, 5 kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, o Dievo galybe.

6 Tiesa, tarp subrendusiųjų mes išmintį skelbiame, tačiau ne šios santvarkos išmintį ir ne šios santvarkos valdovų, pavirsiančių į nieką, — 7 ne, mes skelbiame Dievo išmintį, glūdinčią jo slėpinyje, paslėptą išmintį, kurią Dievas iš anksto, dar prieš visas santvarkas, skyrė mūsų šlovei. 8 Nė vienas iš šios santvarkos valdovų jos nepažino, nes jeigu jie būtų pažinę, nebūtų šlovingojo Viešpaties prie stulpo prikalę. 9 Bet, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ 10 Mat visa tai Dievas apreiškė mums per savo dvasią. Dvasia juk visa ištiria, netgi Dievo gelmes.

11 Kas gi iš žmonių žino, kas žmoguje slypi, jei ne paties žmogaus dvasia, jame esanti? Taip ir to, kas slypi Dieve, nėra pažinęs niekas, tik Dievo dvasia. 12 O mes priėmėme ne pasaulio dvasią, bet dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota. 13 Apie tuos dalykus mes ir kalbame — ne tais žodžiais, kurių moko žmonių išmintis, o tais, kurių moko dvasia; dvasinius klausimus aiškiname* dvasiniais žodžiais.

14 O sielinis* žmogus nepriima dalykų, ateinančių iš Dievo dvasios, nes jam tai kvailystė. Ir jis negali jų pažinti, mat apie juos reikia spręsti dvasiškai. 15 Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. 16 „Kas gi yra pažinęs Jehovos mąstyseną, kad galėtų jį pamokyti?“ Vis dėlto mes turime Kristaus mąstyseną.