Apaštalų darbai
16 Jis atvyko į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, tikinčios žydės sūnus; jo tėvas buvo graikas. 2 Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gerai atsiliepė. 3 Paulius išreiškė norą, kad Timotiejus keliautų su juo. Paėmęs apipjaustė jį dėl tose vietose gyvenančių žydų, mat visi žinojo, kad jo tėvas buvo graikas. 4 Keliaudami per miestus, jie perduodavo Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtus potvarkius, kurių turėjo būti laikomasi. 5 Taip bendruomenės stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.
6 Jie ėjo per Frygiją ir Galatijos kraštą, nes šventoji dvasia uždraudė jiems skelbti žodį Azijoje*. 7 Nuėję iki Myzijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, bet Jėzaus dvasia jų neleido, 8 todėl eidami palei Myziją nusileido į Troadę. 9 Naktį Paulius išvydo regėjimą: kažkoks makedonas stovi ir jį maldauja: „Persikelk į Makedoniją ir padėk mums!“ 10 Po to, kai jis matė tą regėjimą, mes tuoj pat susiruošėme vykti į Makedoniją, padarę išvadą, kad Dievas pašaukė mus skelbti gerąją naujieną tenykščiams.
11 Taigi, leidęsi iš Troadės, tiesia eiga atplaukėme į Samotrakę, o kitą dieną — į Neapolį. 12 Iš ten nuėjome į Filipus. Tai buvo kolonija ir svarbiausias šitos Makedonijos srities miestas. Pabuvę tame mieste keletą dienų, 13 šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasti maldos vietą. Ten atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims. 14 Viena Dievą garbinanti moteris iš Tiatyrų miesto, vardu Lidija, prekiautoja purpuru, klausėsi ir Jehova atvėrė jos širdį priimti tai, ką Paulius kalbėjo. 15 Kai Lidija ir jos šeimyna buvo pakrikštyti, ji maldavo: „Jeigu nusprendėte, kad esu ištikima Jehovai, užeikite ir apsistokite mano namuose.“ Ji mus tiesiog privertė.
16 Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti dvasią — žyniavimo demoną. Spėdama ateitį, ji savo šeimininkams daug uždirbdavo. 17 Ji sekė Pauliui ir mums iš paskos šaukdama: „Šitie žmonės yra Aukščiausiojo Dievo vergai ir skelbia jums išgelbėjimo kelią!“ 18 Taip ji darė daugelį dienų. Galiausiai Paulius nebeapsikęsdamas atsigręžė ir tarė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu tau įsakau iš jos išeiti!“ Ir dvasia tą pačią valandą išėjo.
19 Pamatę, kad jų pasipelnymo viltis žlugo, jos šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į turgaus aikštę pas vyresnybę. 20 Nuvedę juos pas miesto magistratus, pareiškė: „Šitie žmonės kelia mūsų mieste didelę sumaištį. Jie yra žydai 21 ir skelbia papročius, kurių mums nevalia priimti ar laikytis, juk esame romėnai.“ 22 Tada sukilo prieš juos minia, ir magistratai, nuplėšę jiems drabužius, įsakė nuplakti rykštėmis. 23 Sudavę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą ir liepė kalėjimo prižiūrėtojui akylai saugoti. 24 Šis, gavęs tokį įsakymą, įgrūdo juos į vidinį kalėjimą ir įtvėrė jų kojas į šiekštą.
25 Apie vidurnaktį Paulius su Silu meldėsi ir giedojo Dievui himnus; kaliniai jų klausėsi. 26 Staiga kilo didelis žemės drebėjimas — net kalėjimo pamatus išjudino. Visos durys iškart atsivėrė ir visų pančiai atsipalaidavo. 27 Pabudęs ir pamatęs kalėjimo duris atviras, kalėjimo prižiūrėtojas išsitraukė kalaviją ir jau ketino nusižudyti, manydamas, kad kaliniai pabėgo. 28 Bet Paulius garsiu balsu sušuko: „Nedaryk sau nieko bloga — mes visi esame čia!“ 29 Tas, paprašęs šviesos, šoko vidun ir parpuolė priešais Paulių ir Silą, visas drebėdamas. 30 Paskui išvedė juos į lauką ir paklausė: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ 31 Šie tarė: „Tikėk Viešpatį Jėzų ir būsi išgelbėtas — tu pats ir tavo namiškiai.“ 32 Ir juodu paskelbė Jehovos žodį jam ir visiems iš jo namų. 33 Tą nakties valandą pasiėmęs juos su savimi, kalėjimo prižiūrėtojas apiplovė jiems žaizdas; ir su visais saviškiais buvo nedelsiant pakrikštytas. 34 Atsivedęs juos į namus, padengė jiems stalą ir džiūgavo su visais namiškiais, kad įtikėjo Dievą.
35 Dienai išaušus magistratai pasiuntė liktorius* pasakyti: „Paleisk tuos žmones.“ 36 Taigi kalėjimo prižiūrėtojas perdavė jų žodžius Pauliui: „Magistratai atsiuntė nurodymą judu paleisti. Dabar tad išeikite ir ramiai keliaukite.“ 37 Bet Paulius jiems atsakė: „Mus, Romos piliečius, viešai nuplakė nenuteistus ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori atsikratyti mumis slapčia? Na jau ne! Tegul ateina ir patys mus išveda.“ 38 Liktoriai perdavė tuos žodžius magistratams. Išgirdę, kad šitie žmonės yra Romos piliečiai, anie išsigando. 39 Todėl atėję ėmė atsiprašinėti, išvedė juos ir prašė palikti miestą. 40 Išėję iš kalėjimo, juodu užsuko į Lidijos namus. Pasimatę su broliais ir juos padrąsinę, išvyko.